Yra susiformavęs aiškus Lietuvos pilno metro filmų stereotipas. Esmė būtų, kad kokią fabulą nepaimtų, lietuviai vargiai sugeba koncentruotai rodyti siužetą, "tęsia gumas", kada reikia ir nereikia rodo labai į mąslumą panirusius herojus ir galiausiai nebesugeba užtikrintai parodyti tai ko ėmėsi. Kitaip tariant nudnoko kino specai yra mūsų kūrėjai.
Sudalyvavęs su 1000 žiūrovų bei premjero šeima (bepigu pasikviesti - Lietuvos kino veteranas Gytis Lukšas yra Lietuvos kinematografininkų sąjungos pirmininkas, Lietuvos kultūros ir meno tarybos narys, Nacionalinio radijo ir televizijos tarybos narys) premjeroje aš džiūgauju. Nors filmas tikrai lietuviškai lėtas, bet visi aukščiau išvardinti negerumai nuo jo nubyra tarsi "vanduo nuo žąsies". Esu tvirtas teiginyje - tai ką siekė papasakoti žiūrovui savuoju filmu autoriai, jie užtikrintai padarė . Jeigu atsiranda, kad "nepraeina" tokio šiuolaikinio autoriaus, kaip Tarantino darbai, tai savaime aišku, Duburys turės neigiamų žinučių čia. Įvairių žmonių esama...
Filmas neturėtų patikti žiūrinčiam vien holivudinius, "tempinius" filmus.
DUBURIO netrumpa įžanginė dalis gerai primena, jog GYTI LUKŠAS propogavo kiek dekoratyvų, etnografinį kiną. Mėgstamiausios jo temos sovietmety vien kaimiškos. Gražiai nufilmuotose juostose kaloritiškai atrodė tokios žavios lietuvaitės-blondinės kaip Vaiva Mainelytė (Vasara baigiasi rudenį,1981m), etc.
Pirmieji nespalvoto DUBURIO kadrai - būtent iš kaimo gryčių. Jose būdingu Lietuvai teatrališku vaidybos ir filmavimo stiliumi prasideda veiksmas. Mintyse pagalvoji - et, negali pasikeisti autorius. Kokiu stiliumi darė visokius "Virto ąžuolai", "Žalčio žvilgsniu", tokiu ir dabar "stumia" filmą. Per pristatymą su apgailestavimu režisieriaus mesta frazė "gal pauzė užsitęsė ir per ilgai", atrodo skirta sau paguosti... (paskutinis, nelabai vykęs jo filmas buvo 1997 m "Mėnulio Lietuva", tiesa, net ne apie kaimą).
Užbėgu į priekį ir sakau, jog būtent ši įžanginė dalis gal ir galėjo būti kiek patrumpinta (na, kokiomis 10 minučių) 2,20 val. filme. Iš kitos pusės, visai "be ryšio" su vėlesne, pagrindine filmo tema, įžangos jokiu būdu nepavadinsi.
Filme rodomi maždaug 1965 m (sprendžiu iš šauniai surinktos ir pritaikytos atributikos. Ypač stipru šiuo požiūriu, jog taip autentiškai parodyti tų metų automobiliai - radau tik neesminių dalykinių netikslumų karjero scenose) rusiakalbė Klaipėda. Pagrindinis filmavimas atliktas Anykščiuose. Filmas palaipsniui suvedamas į kaimiečio lietuvio santykį su rusaite bei tuteiše. Santykiai ir jų gyvenimas vaizduojami išties lėtu tempu. Bet DUBURYS, skirtingai nuo daugumos lietuviškos produkcijos, su siužeto tėkme vis stiprėja ir stiprėja, sakyčiau. Tie santykiai aktualūs ir dabarčiai. Ir šioje vietoje jau būtinai turiu pažymėti, jog nuo pirmųjų kadrų aiškiai jauti, kad scenaristas GYTIS LUKŠAS turėjo puikią literatūrinę medžiagą - Romualdo Granausko romaną. Kaip galima buvo suvokti per kūrybinės grupės pristatymą, iškilusis LT rašytojas nėra sveikas. Tai buvo perduoti jo linkėjimai sėkmės premjerai. Nepajudėjusi per titrus iš vietos publika, kėlė ilgai netylančias ovacijas - linkėjimai akivaizdžiai nepraėjo veltui...
DUBURYS ne pirmas puskalbinis filmas Lietuvos istorijoje. T.y., kada pusė veikėjų kalba lietuviškai, pusė rusiškai. Šiuokart tai - įdomu, pateisnama ir gerai padaryta. Dvi užsienietės rusiakalbės aktorės (Iš Ukrainos) tiesiog puikios. Įdomu, jog filme jos vysto savo personažus nuo kaloritinio rusiško sodraus apibūdinimo ku..a. Abi gyvenime žavios, bet pristatomos (ypač pagrindine tapusi) gan nesimpatiškomis, gyvenime mėtytomis ir vėtytomis. Ir kaip aktorė Oksana Borbat išvysto savo personažą dramatiškai ir vaizdiškai (gražėja su kiekvienu kadru). Abi užsienietės bei nežinotas iki šiol Giedrius Kiela suvaidina tokias komplikuotas asmenines tragedijas, kad stebi jų charakterių bei likimų metamorfozes užgniaužęs kvapą. Tikrai smagu, jog Oksana gavo šių metų AUKSINĘ GERVĘ kaip geriausia kino aktorė.
Tikrai nustebčiau, jeigu nuomonėse kas sakytų, kad nebaigė žiūrėti filmo, atsibodo...
Aktorės atvyko Vilniun į premjerą. Žinodama, kokia apranga nusifilmavo kine, Okasana atrodė kaip modelis. Juokauju, jog geltonus batelius pirko vienoje parduotuvėje kartu su tviskančia Venecijos kino festivalyje atidarymo filmo žvaigžde:
http://www.biteplius.lt/lt/2club.club_f_reviews/462.724899.327..-=%281 886871960 (va, kada pasidžiaugiau, jog fotografuojami žvaigždžių bateliai).
O štai garsūs Lietuvos aktoriai, suvaidinę epizodinius vaidmenis (Eglė Mikulionytė, Valentinas Masalskis, Jūratė Vilunaitė, Darius Meškauskas, Vladimiras Jefremovas, Jūratė Onaitytė) kažkodėl nesudalyvavo šventėje...
Tikrai nesitikėjau, jog sukursiu filmui temą (tą darau tik patikusiems filmams) ne vien dėl nugirsto vieno prasto įvertinimo. Keistas atrodė AUKSINIŲ GERVIŲ birželyje paskyrimas. DUBURYS rinko gausybę individualių GERVIŲ, bet kai reikėjo skelbti geriausią metų filmą, nelauktai nugalėjo jaunatviškas ir šiuolaikiškas kinas - IGNO MIŠKINIO ARTIMOS ŠVIESOS. Ką gi, bus proga palyginti. Šio filmo premjera jau spalio 9 dieną.
Duburys mano galva, išėjo tikrai kietesnisproduktas negu paskutiniai (nekomedijiniai ir netrileriniai) pilnametražiai lietuviški meniniai filmai - turiu minty NEREIKALINGUS ŽMONES bei šviesios atminties J.Ivanauskaitės kūrybos motyvais sukurptą NUODĖMĖS UŽKALBĖJIMĄ. Ogi pastarojo režisierius sovietmety tikrai buvo geriau kotiruojamas už Gytį Lukšą. Apsiverčia kartais situacija per laiko tėkmę...
Manyčiau, jog verta pamatyti DUBURĮ. Lėtas, bet geras arthausinis kinas.
Kadangi, nėra skubančių išvysti šią lietuvišką premjerą, pateiksiu man įdomių dalykų.
Pasaulinė šio filmo premjera įvyko Monrealio tarptautiniame filmų festivalyje. Rugpjūčio 27rugsėjo 7 d. Kanadoje vykstantis tarptautinis festivalis buvo vienas pirmųjų, atrinkęs šį lietuvišką filmą į savo programą.
Monrealio kino festivalyje filmas dalyvaus programoje "Žvilgsnis į pasaulio kiną" ("Focus on World Cinema"). Tai vienas prestižiškiausių pasaulyje ir seniausias Šiaurės Amerikoje filmų festivalis, gyvuojantis jau 33 metus. Monrealio pasaulio filmų festivalis, pagal tarptautinės filmų prodiuserių asociacijų federacijos FIAPF reitingus, yra aukščiausios kategorijos festivalis, prilygstantis Kanams, Berlynui, Venecijai.
Pasibaigus Monrealio festivaliui, "Duburys" keliaus į Kairo tarptautinį filmų festivalį. Čia filmas varžysis dėl pagrindinio festivalio prizo. Lapkričio 1020 d. vyksiančiame renginyje "Duburį" pristatys režisierius Gytis Lukšas. Vėliau "Duburys" keliaus į Niujorką, bus rodomas Šiuolaikinio meno muziejuje (MoMA) ir gruodžio 414 d. dalyvaus Lietuvių kino dienose.
Režisierius Gytis Lukšas yra gana retas kūrėjas, kuris įdomiai, sklandžiai moka pasakoti ir sugeba talentingai dirbti. Paprastai, šie dalykai nesusieja
Kai filmas jau buvo baigtas ir rengiamas tarptautiniams kino festivaliams, teko gerokai pasukti galvą, kaip išversti jo pavadinimą. Rusiškai filmas vadinasi Omut, bet, Gyčio Lukšo nuomone, šis žodis toli gražu neatskleidžia visų lietuviškojo "Duburio" semantinių niuansų. Anglų kalboje dar kebliau: tiksliausias atitikmuo būtų Whirpool, tačiau režisieriui vien mintis apie tai, kad filmas žiūrovų sąmonėje asocijuosis su skalbimo mašina, kėlė siaubą. "Galiausiai po didelių vargų radome atitikmenį Vortex, -pasakoja G.Lukšas.
Būtent tokiu pavadinimu filmas šiuo metu dalyvauja Monrealio festivalyje, tiksliau, jo programoje "Žvilgsnis į pasaulio kiną". Tačiau pats G.Lukšas ramiai sėdi ant sofutės vasariškai tuščioje Lietuvos kinematografininkų sąjungoje: režisieriai paskui savo filmus keliauja toli gražu ne visada. Dažniausiai tuomet, kai festivalio organizatoriai pasisiūlo apmokėti kelionės išlaidas.
"Bet į Kairą skrisiu, - optimistiškai žada režisierius. "Tikriausiai pamatyti purpurinių rožių..." (ironizuoja garsaus Woody Allen filmo "Purpurinė Kairo rožė" tema - kertukas) - replikuoju patyliukais. Kairo tarptautiniame kino festivalis "Duburys" varžysis dėl pagrindinio prizo.
Ko neatleis R.Granauskas
O pradžia buvo (atspėjote!) sunki. "Pats Romualdas Granauskas rašyti scenarijų atsisakė, tačiau perskaityti mano parašytąjį - sutiko. Tik prašė palikti jį savaitei. Po savaitės atėjau. Kurį laiką sėdėjom kambaryje ir tylėjom. Tada Romas prabilo: "Lukšai, aš tau niekuomet neatleisiu... - ir po iškalbingos pauzės užbaigė: - ...kad tą sceną sugalvojai tu, o ne aš. Dabar daryk su savo scenarijumi, ką nori..." Man akmuo nuo širdies nusirito", - pasakoja G.Lukšas.
Kai režisierius nuvyko Žemaitijon ieškoti kaimo, kurį taip smulkmeniškai, su kloniais ir upės duburiais romane vaizduoja rašytojas, buvo nustebęs: nieko panašaus tikrovėje nėra ir, kiek mena vietiniai gyventojai, nurodytoje vietovėje niekada nebuvo. "Na, gal aš ką nors supainiojau", - ramiai pripažino prozininkas, remiamas klausimu, kam kūrybinę grupę ragino trenktis 360 kilometrų nuo Vilniaus. Išties - neįžvelgiama rašytojo vaizduotės jėgos paslaptis...
"Romanas toks sodrus, kad pagal jį galima būtų statyti mažiausiai tris skirtingus filmus. Savąjį padariau. Jei nebūčiau pastatęs, tikriausiai dabar imčiausi naujo R.Granausko romano Rūkas virš slėnių. Nuostabus kūrinys. Net Juozas Aputis kartą Zervynose prasitarė, kad perskaitęs nebemato prasmės daugiau rašyti... Bet naujam filmui Lietuvos sąlygomis reikia turėti daug laiko. Jei vėl teks laukti dešimtmetį - tiek laiko aš nebeturiu", - konstatuoja režisierius.
Poezijos skaitovas
Pastaruosius G.Lukšo vaidybinius filmus "Duburys" ir "Mėnulio šviesa"(1997) skiria 12 metų tarpas. "Kai tokia padėtis - galiu sakyti, kad likau be profesijos", - teigia pašnekovas.
Kuo užpildė laisvą dešimtmetį? Atsakydamas cituoja dar vieną lietuvių rašytoją Saulių Šaltenį: "Širdžiai atostogų nėra".
Neatostogaujanti širdis liepė sukurti dokumentini filmą "Dieviškoji šviesa", skirtą lietuvių išeivijos vitražininkui, išpuošusiam nemažai JAV katalikų bažnyčių, Albinui Elskui atminti. "Regėdamas jo monumentalių darbų didybę ir grožį - apstulbsti. Elskaus pavardė pasaulio dailės enciklopedijose rašoma greta Matisse'o ir Picasso, tačiau Meino valstijoje, mažyčiame namelyje ant uolos, Albinas, po insulto pusiau paralyžiuotas žmogus, mane sutikdamas klausė: "Tai jūs dėl manęs šitokį kelią atvažiavot? Aš nesu vertas..." - prisimena G.Lukšas.
Dar širdis liepė parašyti scenarijų istoriniam filmui Aukuras, su kuriuo keletą metų veltui belstasi į Kultūros ministerijos ir kitų lėšų dalytojų duris. "O galėjo būti kamerinis, mažo biudžeto filmas apie Lietuvos kunigaikštį Vytautą Didįjį, Jogailą, jų santykius iki garsiojo Žalgirio mūšio. Scenarijų kūrėm drauge su savo laiką aukojusiu Alfredu Bumblausku, tačiau niekam mūsų darbo nereikėjo", - neslepia nusivylimo pašnekovas.
Dar buvo radijo teatro spektakliai, kurių nelauktai ėmėsi kino meistras, pasikvietęs radijo sludijon mėgstamiausius aktorius: Vidų Petkevičių, Kostą Smoriginą, Regimantą Adomaitį, Dalią Michelevičiūtę... "O kai pasiūlė įskaityti ką nors pačiam, pasirinkau Justino Marcinkevičiaus poezijos ciklą "Carmina minorą". Po transliacijos sulaukiau daugybės skambučių - daugiau nei po bet kurio filmo. Paprasti klausytojai dėkojo, o aktoriai sunerimę klausė, ką jiems veikti, jei režisieriai pradeda deklamuoti eilėraščius. Justinas Marcinkevičius, ligoninėje perklausęs kompaktinę plokštelę su "Carmina minorą" įrašu, tarė: "Šitaip mano poezijos dar niekas neskaitė", - imituodamas poetui budingas intonacijas, pasakoja G.Lukšas.
Atsisakė prestižinių studijų
Vis dėlto toks blaškymasis - niekai, palyginti su Gyčio blaškymusi po universitetus jaunystėje. Veikiausiai šios istorijos neįvertins jaunimas, šiandien studijuojantis Oksfordo ar Harvardo universitetuose, tačiau jų tėvai turėtų patvirtinti, kad prieš pusšimtį metų lietuviams be protekcijų įstoti į prestižines Rusijos didmiesčių aukštąsias mokyklas studijuoti kino režisūros, simfoninio orkestro dirigavimo ar italų kalbos buvo tikrai ne lengviau.
"Muzikos pradėjau mokytis penkerių metų Marijampolėje, kur augau pas senelius. Mano senelis Povilas Lukšas iki revoliucijos rengėsi pianisto karjerai Sankt Peterburgo konservatorijoje, kol paskaitų metu į auditorijas užėję vyrai šautuvų buožėmis ėmė daužyti per klavišus. Grįžęs Lietuvon senelis sumastė Paryžiuje studijuoti kelių ir tiltų tiesimo inžineriją, todėl po karo, nors ir nebaigęs studijų, dirbo Kapsuko miesto kelių valdyboje. O namie grieždavo smuiku ir skambindavo pianinu. Kai man suėjo septyneri, pats parašiau prašymą priimti mane į miesto vaikų muzikos mokyklą, kuriame buvo ir toks sakinys: "Pasižadu būti gabus", - linksmai pasakoja režisierius. Pažadą jis tesėjo: muzikos mokyklos kursą įveikė per trejus metus. Baigęs stojo į J.Gruodžio aukštesniąją muzikos mokyklą, bet susirgo ir nesimokė. Vėliau ketino studijuoti kompoziciją pas Eduardą Balsį, bet maestro jaunuoliui patarė metus palūkėti, stipriau pasirengti.
Lietuvai tuo metu stigo profesionalių dirigentų, ir gabus jaunuolis netikėtai gavo pasiūlymą studijuoti simfoninį dirigavimą Sankt Peterburge. Tik mokytis ten taip ir nepradėjo, nes nelauktai pačiam sau, įveikęs didžiulį konkursą, įstojo mokytis italų kalbos to paties Rusijos didmiesčio universitete. Ten stojo mergaitė, kuri man rūpėjo. Bet ji konkurso neįveikė, tai ir aš mokytis nebenorėjau", - pasakoja režisierius, pridurdamas, kad tuo metu netgi itin tolerantiški menininkai tėvai jau grasino sūnų išmesią iš namų.
Juolab iš Leningrado visą semestrą Vilniun plaukė paklausimai, kur prapuolė studentas, - gal susirgo, gal jam būtinos akademinės atostogos... Tai, kad jaunuolis savo noru atsisakytų prestižinių studijų ir kartu - realios galimybės dirbti diplomatinėse atstovybėse užsienyje, Sovietų Sąjungoje buvo paprasčiausiai nesuvokiama.
Raudonas diplomas nacionalistui
1966-aisiais Vilniuje pradėjo veikti Valstybinis jaunimo teatras. Režisierė Aurelija Ragauskaitė su garsiuoju Dalios Tamulevičiūtės aktorių dešimtuku jame ketino statyti garsųjį miuziklą "Vestsaido istorija", ir tuometis teatro muzikos vadovas Feliksas Bajoras ieškojo koncertmeisterių. "Taip mes su Povilu Kebliku vakarais pradėjom kankinti jaunus aktorius", -juokiasi G.Lukšas.
Nors spektaklis scenos neišvydo, įspūdžių iš repeticijų laikotarpio liko sočiai. O svarbiausia - Gytis apsisprendė tapti kino režisieriumi ir šįkart ketino studijuoti Maskvoje. Kūrybinį konkursą išlaikė, tačiau trūko dvejų metų privalomo darbo stažo. "Įstojau trečiuoju bandymu, kai darbo stažo jau turėjau, bet jis nebebuvo privalomas", - prisimena režisierius.
Studijos vos nesibaigė liūdnai, mat Sergejus Bondarčiukas (vienas iš žymiausių ir įtakingiausių sovietų kino režisierių - k.) už vieną neįtikusį scenarijų studentą išvadino fašistu ir nacionaistu. "Mane geraširdiškai apgynė kitas rusų kino autoritetas - Sergejus Gerasimovas. Trejus metus negavęs teisės ginti diplominį darbą, galiausiai palikau Maskvą su raudonu diplomu kišenėje. Vilniuje jo niekam taip ir neparodžiau - Lietuvos kino studijoje įsidarbinau eiliniu asistentu", - pasakoja G.Lukšas.
O iš kabineto spintos ištraukia pluoštą pageltusių natų su naiviai iliustruotais praėjusio šimtmečio pradžios rusų romansais. "Čia - mano senelio palikimas. Kai Larisa Kalpokaitė rengė romansų programą, prisipažinau, kad saugau tokį lobį. Mainais paprašiau, kad visuose koncertuose ar jų programėlėse, kai skambės šie romansai, būtų skelbiamas senelio vardas. Žinau, kad aktorė laikosi mano prašymo", - neabejoja G.Lukšas.
Filmo prodiuserių Arūno Stoškaus ir Kęstučio Petrulio keletas minčių:
"Duburyje" šalia viso pulko talentingų jaunų ir vyresnės kartos Lietuvos aktorių filmavosi ir dvi kviestinės viešnios iš Ukrainos. Tai profesionali aktorė, Paryžiuje manekene dirbusi Jevgenija Varenica, ir tik šiemet aktorės diplomą įgijusi Oksana Borbat, kurios nuotraukos prieš keletą metų puikavosi "Playboy" žurnale.
Šios merginos išties nesupranta nė žodžio lietuviškai, tad režisieriaus G.Lukšo sumanytos scenos su dvikalbiais dialogais, kai kalbantieji ne visada vienas kitą supranta, atrodė itin natūraliai.
Filmo biudžetas - apie tris milijonus litų. Kine tai nėra daug, tačiau aukoti filmo kokybės dėl finansų stokos neteko. "Viską, ko reikalavo R.Granausko romanas, ko reikalavo scenarijus, susipirkome, padarėme... Filmo veiksmas vyksta sovietiniais laikais (nuo penktojo iki aštuntojo dešimtmečio), tačiau nustebtumėte, kaip viskas Lietuvoje pasikeitė per dvi dešimtis metų - kaip pripildyti gatves "žiguliukais" ir "moskvičiukais", atgaminti geltonas metalines giros statines, gazuoto vandens automatus?..
Juokinga, kad jaunesnės kartos žmonės jau nėra tų dalykų tikrovėje matę, todėl daug ką įsivaizduoja visai kitaip, nei buvo... Žodžiu, teko pavargti, bet mums pavyko atkurti autentišką sovietmečio aplinką turint tas santykinai nedideles lėšas. Filmo nuotaiką padeda kurti ir tai, kad filmas - nespalvotas, o tai šiais laikais nėra itin dažnas reiškinys", - sakė Kęstutis.
Na, o legendų puokštę verta užbaigti itin pikantiška detale - filmas "užkliuvo" jį vertinusiems psichologams ir vos nebuvo prikabintas "N-16" ženklelis. Ir, pasirodo, visai ne dėl subtilios erotikos scenų, dėl kurių kiek nuogąstavo kūrėjų komanda, o buvo įžvelgti savižudybės akcentai. Filme, beje, jokia savižudybė nerodoma, bet prodiuseriams teko rašyti kone pasiaiškinimus, motyvuoti, apginti savo kūrinio tematiką...
Žiūrovo amžių apribojančio ženklelio pavyko išvengti, ir tuo prodiuseriai itin džiaugiasi, mat "Duburys", pasak jų, - labai tiksliai romano siužeto paisantis filmas. Kadangi šis R.Granausko romanas, prodiuserių spėjimu, neabejotinai bus įtrauktas į abitūros egzaminų programas, jaunimui filmą pamatyti yra itin pravartu, jei ir ne vietoj ruošinuko, tingėjusiems perskaityti knygą, tai bent jau kaip pagalbinę medžiagą, padedančią giliau suvokti ir geriau perprasti kūrinio daugiaplaniškumą."
Deja, pirmosios lankomumo žinios nekokios. Aktyviai šiame amžiuje kino teatruose dėl biznio formuotas tam tikro skonio žiūrovo modelis davė savo rezultataus - per tris dienas tik 23 000 litų. Tai mažai, net jei atsižvelgtume į faktą, jog ilgas filmas turi mažiau seansų.
Matyt tikrai, autoriai turi pasikvieti Ingą Jankauskaitę, Algį Ramanauską, gal Agnę Jagelavičiūtę, kad sutrauktų papildomus juos mylinčiųjų, ir norinčius dar ir dar kartą pamatyti, būrius...
Visi paskutiniai. Bent jau abu mano paminėti. Reklama - tai ne vien klipukai per TV.
Reklama, tai - paėmimas vietoj klasiškai ESANČIŲ ekrane absoliučiai nežinomų žavių ukrainiečių moterų, blondinių iš Dviračių show, režisieriaus dalyvavimas dainų ar šokių dešimtuke per TV, ar tragiškai skaudus populiaraus autoriaus išėjimas anapilin. Reikia prie Akropolio pagrindinio įėjimo eksponuoti efektingą filmo atributą (tas faktas į ARTIMAS ŠVIESAS atves šimtus žiūrovų papildomai - nueikite pasižiūrėti į tą efektą ).
Taip, to reikia mūsų suformuotai reklamos jaunai liaudžiai. Senimą apatišku padarė gyvenimas.
Taigi, DUBURYS, neturi tų marktinginių būtinų mūsų visuomenei atributų. Sutikčiau, jog gal apie tokius dalykus reikėjo galvoti nuo filmo kūrimo pradžios, o ne vien įsijautus galvoti apie filmo prasmingumą, kokybę.
Dar nematę po to "liapsusuoja" - manau migdymo seansas.
Kitaip tariant, reikėjo mąstyt, kaip tokios išankstinės nuomonės susidarymui užkirsti kelią...
DUBURYS labai unikalios dermės kūrinys - pagal struktūrą, tai aiškiai seno raugo stilius. Bet kadangi rodomi dvidešimtmečiai ar 25-ių pagrindiniai herojai, jų meilės ir psichologijos aspektai artimos Lietuvos istorijos kontekste, maloniau ir įdomiau turėtų žiūrėti būtent herojų bendraamžiai.
O nenuėjo į filmą nei jie, nei rodomų laikų liudininkai. Deja,...
Bandau atsiminti ką "Triumfo arkoje" traukė "Ledynmečio" herojai bei kada "Valandoje su Rūta" Bradas Pitas demonstravo savo prišiktas trumpikes, alia sunkiai sekasi. Blogiausia, mano nuomone, yra tai, kad lietuviškas kinas mūsų sąmonėje yra tiek prišikęs, kad, iš ties, tam, jog į jį eitume, reikia žemo lygio humoro ir iki dolerio lygio nusižeminančių juokintojų. Nemanau, kad su "Artimom šviesom" bus geriau, bent jau tikrai ne dėl "tachkos" stovinčios prie "Akropolio" - su tokiu mąsalu tik "Greiti ir įsiutę" į kiną priviliosi, bet gi ne amžinai - paleis anie gandą apie tai, ko iš filmo realiai galima tikėtis.
MrFroid ra:
... - su tokiu mąsalu tik "Greiti ir įsiutę" į kiną priviliosi, bet gi ne amžinai - paleis anie gandą apie tai, ko iš filmo realiai galima tikėtis.
Toks ir tikslas - svarbu privilioti. Tai mūsų marketingo užduotis.
Žiūrėsim, kokie DUBURIO rezultatai bus po savaitgalio, bet kad tokio marketingo formulių jam nebuvo rasta, faktas. Sakyčiau, net visai antraeilėms rolėms galima surasti LT pavardžių, kurios dėl skirtingų motyvų sutrauktų masę susidomėjusių, kaip antai R.Kazlas, A.Valinskas, R.Butautas, etc. Blogybė kine ta, jog procesas ilgalaikis - pvz. jei DUBURIO kūrimo visas procesas truko 4 metus (čia įeina ir scenarijaus rašymas), tai koks populiariausias dabar LT žmogus, sakykim Ramūnas B. per tiek laiko greičiausia liks neįdomus ir nepopuliarus...
Gero mąstymo pavyzdys yra dabar filmuojamo Narcizo pagrindiniam moteriškam vaidmeniui pakviesti operos daininkę, turinčią ryškių ir dramos vaidybos talentų, Asmik Grigorian. Jau dabar galiu pasakyti bent 5 pažįstamus, kurie lėks žiūrėti filmo, nors be šio aspekto jokie NARCIZAI jų nedomintų kino teatre...
Ką gi, su dideliu įdomumu ir pripažinimu pažiūrėjęs filmą, sutinku su kritikės metamais priekaištėliais antroje straipsnio pusėje (kai kada - tikrai dėl smulkmenų). Akcentuočiau pagyriamąsias mintis, recenzijos pirmojoje pusėje.
Taip pat pagalvojau ir apie kitos apžvalgininkės mintį - tiems, kurie susilietę su rodoma epocha, bus labai įdomu. Tie, kurie tai neišgyveno, gal būt nepajus ryšio su istorija... Man, ne vien kaip pradinukui tuomet, bet ir atvykus į Vilnių iki nepriklausomybės gyvent beveik tokiame kaip rodoma bendrabutyje, buvo artimi dalykai . Tiesa, daugiau patiko tas ano raugo ir stiliaus meilės trikampis...
Manau, rodyti filmą apie laikus prieš pora šimtų metų yra lengviaus - nieks negali vardyti smulkmenas, kad šiek tiek kitaip anuomet buvo...
Maciau filma premjeros diena. Man ir mano draugui "Duburys" labai patiko. "Žinau, kad dažnai filme ateina akimirka, kai jį tiesiog nusibosta žiūrėti. Todėl kurdamas "Duburį" siekiau ne tik stiliaus vienovės, bet ir tirštinau emocijas. Galvojau apie žiūrovą." G. Lukšas. Filmas visiškai neprailgo ir nors tenka perskaityti internete ne vieną kritišką komentarą apie jį (net neaišku kas daugiau komentuoja matę ar nematę), režisierius sugebėjo "užkabinti".
Kaip tik gavau kursiokės nuomonę e-mailu. Ji nedalyvauja klube, tai tenka pacituoti ją:
"Pries kelis metus skaiciau Granausko romana ir likau sukresta. Pajutau ta laikmeti, viskuo patikejau. Man paciai teko ragauti vaikysteje ir paauglysteje panasaus bendrabucio buities, matyti daug girtuoklystes ir kitokio purvo, nes grize is Sibiro mano tevai su 3 mazais vaikais buvo be namu, be darbo ir niekur nepageidaujami. Kai mano mama pagaliau gavo buta (as buvau jau 8 kl.), jos virsininkas priverte ja padaryti keitima ir igrudo mus - 5 zmones - i 32 kvadratu pusantro kambario "chrusciovke" beveik be vonios ir virtuves, o pats pasieme musu 3 kamb. buta. Paskui jo sunus tapo labai pagarsejusiu musu jau nepriklausomos salies pareigunu. Viskas atgijo, skaitant Granauska, ir siek tiek bijojau, neziurint geru recenziju, eiti ziureti filmo. Taciau filmas man pasirode puikus, tikras, gilus ir mane "uzkabino". As nesiimu jo vertinti, nes nesu kino kritike, taciau kaip ziurove galiu pasakyti, kad filme as viska isgyvenau, o tai atsitinka ne taip jau daznai pastaruoju metu. Visiskai pritariu antraplaniu vaidmenu atlikeju - Onaitytes ir Jefremovo - pripazinimui, jie nuostabus ir tokie tikri, net saldu buvo ziureti. Beje, istorija su Klava man pasirode tikresne, nei su Masa. As taip buvau pasiilgusi tokio tikro lietuvisko kino! Maciau ir "Nuodemes uzkalbejima", ir "Nereikalingus zmones", ir "Balkona", kaip ir neblogai ziurejosi, ypac "Balkonas", bet visur kazko dar vis truko. Mano vyras labai zavejosi, kad sugebeta atkurti autentiska rekvizita, tik prie batono prisikabino, sake, buvo ne tokie. Man tai neuzkliuvo, as jau neprisimenu, kokie jie buvo, batonas man yra tik batonas. Tai va. Nezinau, kaip filmas bus ivertintas uzsienyje, kaip jis kitur ir kitiems "suskambes", taciau mane jis priverte isgyventi ir prisiminti savo gyvenimo "duburius", kurie manes neitrauke, kuriems sugebejau atsispirti ir tai mane uzgrudino."
Aš vakar žiūrėjau "Duburį", man irgi patiko. Iki tol buvau prisiskaičiusi nuomonių, kad jis per ilgas, ištęstas, migdantis, tad ir ėjau atitinkamai nusiteikusi, tačiau man neprailgo, lengvai žiūrėjosi. Visai neseniai perskaičiau R.Granausko knygą, tai gal kiek kliuvo tam tikri, mano manymu, neatitikimai (pvz., Maša gavo butą naujai statytuose namuose, o filme parodyta, kad jis yra kažkokiuose lūšnynuose), bet tai jau detalės... Tiesa, Klavą kiek kitaip įsivaizdavau - tikrai ne tokią aukštą ir laibą, ekspresyvesnę, bet čia tubūt kiekvieno vaizduotės reikalas
Keista? Vienareikšmiškai patinka, o lankomumo rodikliai tiesiog apverktini, lyginant su kitais filmais. Gali greit išimti iš repertuaro...
Tarp kitko, pranešimas iš spaudos:
"Prieš savaitę Lietuvos kino teatrų ekranuose pasirodęs ilgai lauktas režisieriaus Gyčio Lukšo vaidybinis filmas "Duburys", sukurtas pagal Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Romualdo Granausko to paties pavadinimo romaną, šiemet varžysis dėl "Oskaro" apdovanojimo 82-ą kartą rengiamame Amerikos kino akademijos konkurse, Geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje.
Tokį sprendimą rugsėjo 11 dieną priėmė specialusis Atrankos komitetas, susidedantis iš septynių iškilių Lietuvos kino menininkų, pirmininkaujamas žinomo dokumentininko, režisieriaus Audriaus Stonio."
Kad "neprisikapstysim", tai aišku. Bet esu įsitikinęs, jog nebus gėda išvežti rodyti TENAINOS DUBURĮ specialistams. Nors jie ir visai prie kitokio kino įpratę.
Bene geriausiai istoriją pasakojantį iš sukurtų Lietuvoje filmų per nepriklausombybės laikotarpį, persekioja nesėkmės - faktiškai jis žlugo kino teatruose. Apsilankė neįtikėtinai mažai žiūrovų.
Šįvakar pranešta dar viena žiauri žinia - mirė geriausiai suvaidinęs aktorius Vladimiras Jefremovas. Laimė tik ta, jog aktorius vasarą sugebėjo atsiimti už rolę SIDABRINĖS GERVĖS statulėlę. Scenoje jis šia proga sudainavo lyrinę lietuvių liaudies dainą apie gervelę
kertukas ra:
Bene geriausiai istoriją pasakojantį iš sukurtų Lietuvoje filmų per nepriklausombybės laikotarpį, persekioja nesėkmės - faktiškai jis žlugo kino teatruose. Apsilankė neįtikėtinai mažai žiūrovų.
Šįvakar pranešta dar viena žiauri žinia - mirė geriausiai suvaidinęs aktorius Vladimiras Jefremovas. Laimė tik ta, jog aktorius vasarą sugebėjo atsiimti už rolę SIDABRINĖS GERVĖS statulėlę. Scenoje jis šia proga sudainavo lyrinę lietuvių liaudies dainą apie gervelę
Vakar buvau ir as. Pilnos sales deja nebuvo.. ir labai gaila, nes filmas tikrai vertas demesio. Sutinku su 7md kritike del pabaigos uztestumo, nors tiesa sakant, laikas man neprailgo ir taip. Tiesiog gal buvo rodoma per daug nereikalingu dalyku, per daug iliustratyvu. o tos smulkmenos del 7-8 desimtmeciu, tegul ir lieka smulkmenomis, dailininkas puikiai sukure atmosferas visuose interjeruose, ir nereikia kabinetis kaip cia kazkas rase del "ne tokio" batono Man didziausia ispudi ir paliko filmo lokacijos (bendrabutis, zvyro kasyklos - tie visi sunkvezimiai ir buldozeriai , manau, labai sustiprina ispudi to sunkaus personazu gyvenimo. ir tie tevo sermenu kadrai superiniai, ta nuotaika tokia niuri, tokia vargana ir biedna, kad grazu ziuret) zodziu atmosferos sukurtos , tikrai is lietuvisku filmu geriausios. Labai smagi ir gyva ta vieta kai Gaucys atsiveda Masa parodyt mamai. Siaip visi aktoriai aktoriai verti pagyru (gal siek tiek uzkliuvo Gaucio jaunystes draugo vaidyba). Pirma karta maciau Neringa Nekrasiute kine, manau puikiai pasirode, Darius Meskauskas - puikus prasigerusio ir degradavusio tevo vaidmui (buvo keista i ji ziuret, nes savaite pries tai ziurejau jo sukurta Hamleta OKT )Onaityte, Masalskis, na zodziu, tikrai sauni komanda
"Ir vis dėlto Gyčio Lukšo "Duburys" yra nuostabus filmas, prisodrintas fantastiško grožio kadrų ir slepiantis galingą emocijų kamuolį. Sveikintina, kad jis atsirado būtent šiais metais, kai Lietuvos kinas pats skęsta "upės duburyje". Manau, kad šis filmas yra reikalingas ir vertas kiekvieno į jį įdėto lito. Taip, jis yra prieštaringas. Bet neabejoju, kad jis sumažins distanciją tarp lietuviško kino žiūrovų ir kūrėjų."
Taip baigia komentarus vienas iš dviejų kino žiūrovų, parašiusių savo įspūdžius savaitraštyje 7 meno dienos. Paskaitykite:
Temą
2009 09 05 d. 00:00 pradėjo
. Jeigu atsiranda, kad "nepraeina" tokio šiuolaikinio autoriaus, kaip Tarantino darbai, tai savaime aišku, Duburys turės neigiamų žinučių čia. Įvairių žmonių esama...
.
. Tiesa, daugiau patiko tas ano raugo ir stiliaus meilės trikampis...
