Kur yra riba? Ties iskrypimu ir normalia meile? Tai manau jau gan seniai domina Europa ir jos gyventojus.Manau is dalies noreta paanalizuoti si kampa.Nes man kelis metus gyvenus Europoje ir lietuvaicio akim rodes kad Europa ,tai kazkoks iskrypeliu paradas(nu net galima butu palygint su Sveicarijoje vykstanciu Street paradu)Kaip europiniu filmu skeptikui ,tai sis filmas visai neblogai atrode duociau 4 is 5 zvaigzduciu.Nors komediju ar sreku megejams si filma vargu ar rekomenduociau.Beje manau jis tikrai geresnis lyginant su Isdulkink mane,kur is esmes aisku kad taip praktiskai nebuna,ko nepasakytum apie Pianiste.
1942 m. Miunchene gimęs austras Michaelis Haneke, prieš debiutuodamas kine 1992-aisiais filmu "Benio video", sukūrė daug televizijos filmų. 1997 m. jo "Smagūs žaidimėliai" sukėlė sensaciją. Šiemet Kanuose parodyta "Pianistė" buvo apdovanota Didžiuoju prizu ir prizais geriausiems aktoriams - Isabelle Huppert ir Benoit Magimeliui.
Jūsų filme "Nežinomas kodas" (2000) vaidino Juliette Binoche. Iš dalies tai buvo jos užsakymas. O kaip buvo su Isabelle Huppert? Aš jai jau siūliau vaidinti filme "Smagūs žaidimėliai", bet ji atsisakė. Po to mes turėjome vieną bendrą projektą - futuristišką filmą, kuris pasirodė per sunkus įgyvendinti. Kai man pasiūlė kurti "Pianistę", sutikau su viena sąlyga - kad vaidins Huppert. Scenarijaus skaitymas jai sukėlė šiek tiek baimės, bet ji pasinėrė į filmą.
Pasakodamas siužetą, kurio centre - vis didėjanti neurozė, Jūs turėjote filmuoti chronologiškai.
Tai ne visada įmanoma. Scenos bute, kuris buvo pastatytas paviljone, buvo nufilmuotos iškart. Tačiau aš sąmoningai pradėjau nuo lengviausių scenų, kad būtų lėtai einama prie sudėtingiausių. Manau, kad aktoriams taip buvo geriau.
Jūs teigėte, kad sukūrėte labai "austrišką" filmą. Ką tuo norėjote pasakyti? Buržuazinė muzikinė bendruomenė, kurią rodau "Pianistėje", iš tikrųjų būdinga Vienai. Tačiau nenorėjau to perdėti, nes galvojau apie tarptautinį filmo platinimą. Nenorėjau kurti filmo, ant kurio būtų užkabinta "Centrinės Europos neurozės" etiketė ir žiūrovas manytų, kad tokie dalykai egzistuoja tik Austrijoje. Filmo atmosfera, be abejo, austriška, bet tai, kas kalbama apie pianisto discipliną, būdinga visur.
Ar kilo konfliktas tarp prancūzų aktorių ir austrų rašytojos Elfriede Jelinek? Ne, ne visai. Galėjau sukurti filmą vien tik su austrų aktoriais, Vienos dialektu ir pan. Tačiau galiausiai tai man būtų buvę nenaudinga - juk filmas turi būti eksportuojamas. Šis parametras man labai svarbus.
Prancūzų aktoriai turėjo padėti gauti finansavimą.
Šie klausimai iškilo vėliau, kai jau viskas buvo sutarta. Žinoma, Huppert dalyvavimas leido lengviau sudaryti sutartį su prancūzais, bet tai atsitiko vėliau.
Jūsų aktorių pasirinkimas (Benoit Magimelis - jaunas talentas, Annie Girardot - pamotė) iš esmės labai tipiškas. Kodėl? Aš dievinu aktorius, kuriu jiems filmus. Niekad neužmiršiu to, ką jie man davė filmuojant "Smagius žaidimėlius". Darbas su aktoriais - vienintelis malonumas filmavimo aikštelėje. Visas kūrybinis darbas vyksta, kinematografinė estetika atsiranda prieš filmuojant. Aikštelėje lieka tik stresas, baimė, kad nepavyks perteikti vaizdų, kuriuos nešiojuosi galvoje. Aktoriai padeda atgaivinti esmę - be abejo, tai man liko iš darbo teatre.
Jūsų filme egzistuoja keistas ryšys tarp muzikos ir prievartos. Iš esmės muzika nekenksminga, tik naudojimo būdas gali ją paversti pavojinga. Dėstymas ar egzaminai gali tapti labai pavojingais etapais. Tai ir yra tikrieji galios instrumentai. Muzikos esmė yra smarkiai sublimuojanti.
"Pianistė" - keturioliktasis Isabelle Huppert filmas, dalyvavęs Kanų konkurse. Iš viso ji filmavosi beveik šešiasdešimtyje. Apie tai, kaip svarbu pasirinkti filmą, aktorė kalbėjosi su Richarde'u Cannavo iš žurnalo "Le nouveau cinéma". Pateikiame šio pokalbio fragmentus.
Isabelle Huppert
Koks yra pagrindinis kriterijus renkantis: scenarijus, istorija, režisierius? Svarbiausias man lieka režisierius. Aš galiu pasitenkinti šiek tiek šleivu scenarijumi, jei noriu dirbti su režisieriumi. Jei režisierius man atrodys šleivas, nors ir turės tobulą scenarijų, nenorėsiu filmuotis, nes daug sunkiau pagerinti režisierių nei scenarijų! Beje, aš pasitikiu žmogaus prigimtimi, tam tikru instinktu labiau nei mechanika, nors ji gali atrodyti tobula.
Ar galima sakyti, kad visi vaidmenys, kurių pasirinkimas - Jūsų asmeninis reikalas, yra ir savotiškas Jūsų portretas? Be abejo, dabar aktorius turi didesnę galimybę rinktis. Tačiau net jei ta atsakomybė renkantis vaidmenį susideda iš labai asmeniškų ar intymių simpatijų, susidomėjimo, jokiu būdu negalima kalbėti apie autoportretą.
Jūsų vaidmenys mažiausiai atspindi tai, kas Jūs esate, tiesa? Jūs pati ne sykį kartojote, kad stebina ta prievarta, kurią išryškina jūsų personažai. Taip. Visada po filmo kyla noras pasakyti: "Ne, tai ne aš". Tačiau, peržvelgus visus vaidmenis, tendencijos ryškėja: kodėl aš turiu vaidinti personažus, kurie yra tiek pat sudėtingi, kupini prieštaravimų, tiek pat dviprasmiški, kaip ir laimingi ar nelaimingi? Kita vertus, jei personažas yra iš tikrųjų laimingas, nėra apie ką kurti filmo!
Ar ta prievarta, kuri sklinda iš Jūsų personažų, glūdi Jumyse, ar tai - tik kinas? Be jokių abejonių, ji turėtų būti - juk man reikia ją rasti, kad galėčiau parodyti - nuolat atsinaujinančią, atgimstančią.
Jūs manote daug išmokusi nuo karjeros pradžios? Ir taip, ir ne. Vaidinti kine - tai kiekvienąkart pasinerti į trapumo būseną, nes kiekvienąkart vaidini tik savo jausmais, pojūčiais. Patirtis nieko neduoda, ji nieko neverta. Kaskart jautiesi taip, lyg tai būtų pirmasis kartas. Suprantu, kad kalbu klišėmis, bet tai - tiesa. Tiesiog išmoksti apsiginti.
Ar pavojinga būti aktore? Ne. Manau, kad ne, kitaip liaučiausi tą pačią akimirką!
Tačiau būna ir tokių, kurios pražūva...
Pačios trapiausios. Tačiau, be abejo, jos pražūva ir kitur.
Ar jūs norite pasakyti, kad kinas Jums teikia tik laimę? Ne, ne visada. Būna ir nusivylimų, nevilties. Aš nesu rami, kupina palaimos nuo ryto iki vakaro, esti ir dienų, kai būnu susierzinusi. Galima turėti reikalavimų, kurie neleidžia visąlaik džiaugtis viskuo, kas vyksta, tačiau visada galiu pasidžiaugti tuo, kad tai mano gyvenimas.
Būti aktore - tai būti tik pasyviu instrumentu režisieriaus rankose ar čia yra ir jūsų kūrybos, tiek pat, kiek ir, pavyzdžiui, režisieriaus? Aš visiškai nesivaržau būti tik instrumentas. Kad ir kaip žiūrėsi, geriau būti "Stradivarijum" ar "Steinway"... Aktorius, net jei ir suvokia, jog yra svarbi filmo kokybės ar sėkmės dalis, visada gyvena su mintimi, kad pirmiausia tai yra režisieriaus filmas, kad jis egzistuotų net jei jame vaidintų kitas. Būtent todėl aktoriai yra tokie pažeidžiami - juk iš esmės jie atsitiktiniai.
Ar esate paklusni filmavimo aikštelėje? Taip, labai. Viską, kas manyje galėtų sukelti pasipriešinimą, esu linkusi įdėti į savo heroję, o ne į savo kaip aktorės elgesį. Bijau konfliktų, nemėgstu diskutuoti, darau viską, kad išvengčiau diskusijų. Esu paklusni net tada, kai galiu nusivilti rezultatu. Jei nebūsiu taiki filmuojant, tai visiškai nieko nepakeis.
Ar manote, kad galite suvaidinti viską? Taip, tai verčia mane to siekti. Jaučiu, kad galėčiau suvaidinti viską, bet visko nevaidinu. Žmogus visada svajoja, nori būti kitoks, nei yra. Sunkiausia būti savo priešingybe.
Ar tai reiškia, kad Jūs dar sugebate save nustebinti? Nustebinti save - ne, bet kitus - žinoma, taip!
Ar jau kelerius metus prancūzų kine trunkąs moterų režisierių iškilimas Jus įkvepia? Tai geras dalykas. Juolab kad jos kuria vis mažiau to, kas pernelyg skubotai ir gana menkinamai buvo pavadinta moterų filmais. Jos kuria filmus - ir taškas. Kai žiūriu "Sen Sirą" ar "Šiuolaikinį gyvenimą", matau kūrinius, liudijančius tikrą žvilgsnį į pasaulį, kartu ir asmenišką, ir universalų.
Vyrauja vieninga nuomonė, kad savo amate esate drąsi ar net įžūli. Ar manote taip pat? Ne. Paprasčiausiai aš moku pasirinkti. Nereikia drąsos tam, kad vaidintumei geruose filmuose! Atvirkščiai, tam reikia būti labai apdairiam! Pasirinkti aukšto lygio režisierių - tai geriausias būdas kurti gerus filmus ir išvengti bet kokio klasifikavimo. Pirmasis filmas - štai kas yra įžūlu!
Ar Jums kelia nerimą bėgantis laikas, kuris daro aktorius vis pažeidžiamesnius? Pažeidžiamesni yra ne aktoriai, o tie, kurie į mus žiūri. Aktoriai - tai veidrodžiai, gebantys atspindėti kitų baimes ir laimes. Tai sunku!
Ar Jūs pasirinkote šį amatą iš pašaukimo, ar atsitiktinai? Instinktu. Būna taip, kad jaučiatės stumiami ir nesistengiate to analizuoti.
Kartą pasakėte: "Šis amatas pasirenkamas tam, kad pasislėptumei". Aš tuo esu įsitikinusi.
Tai paradoksalu, nes užsiimdama šia veikla visada esate dėmesio centre. Tai dar labiau skatina saugotis! Tačiau aktorius yra kur kas mažiau atidengtas nei rašytojas ar, pavyzdžiui, dainininkas: balsas yra tiesa, tai labai intymu. Štai kodėl aktorius neretai žavi dainavimas. Juk aktoriai labai dažnai pasislepia daugybėje svetimų istorijų.
Jūs tvirtinate, kad aktoriaus amatas gražus, kad jis užpildo gyvenimą? Tai amatas, kuris padeda gyventi. Jis nuostabus!
Ar galima pasakyti, kad šis amatas suteikia gyvenimui prasmę? Visiškai. Galimybė rinktis yra ypatinga privilegija. Be to, šio amato esmė labai moteriška, labiau jaudinanti moterį nei vyrą. Taigi, sakykime, tai labiau būsena nei amatas.
Jūs turite tris vaikus. Ar įmanoma suderinti šį gana plėšrų amatą ir motinystę? Taip, tai įmanoma. Viskas yra įmanoma. Žinoma, pasitaiko gailėtis, kad prarandu gražias akimirkas. Bet juk visi praranda nuostabių akimirkų. Tai tik kompromisas, kaip visada.
Ar Jūs jaučiatės privilegijuota? Žinoma, jaučiuosi. Tačiau privilegija nereiškia, kad neturi liautis žiūrėjus išpūtus akis ir klausytis ištempus ausis. Tiksliau, nereikia tapti aklam ir kurčiam. Atvirkščiai! Laimė dažnai nesitenkina objektyviomis sąlygomis. Ji turi savo reikalavimų - paslaptingesnių, subjektyvesnių.
Ar manote, kad šis privilegijuotas Jūsų gyvenimas yra Jums suteikta proga, stebuklas, ar, priešingai - jį pelnė Jūsų talentas, darbas, drąsa? Tik ne drąsa. Jau sakiau, kad jokia ne drąsa būti aktore. Tereikia trupučio valios - ir baimės taip pat. Aš nebetikiu stebuklais. Tikiu reiklumu. Jis ne visada būna patogus. Tačiau kiekvienąkart, kai turiu progą, mėgaujuosi laime būti aktore.
Ar galėtumėt pasakyti, kad didžiuojatės savo sėkme? Ne, negalėčiau pasakyti, kad jaučiu pasididžiavimą. Labiau didžiuojuosi tuo, kad turiu tris vaikus, negu tuo, ką pasiekiau. Tačiau kvaila taip kalbėti, nes tai neprieštarauja vienas kitam, o natūraliai kuria visumą, kurioje aš jaučiuosi ištirpusi. Tai ir vadinama gyvenimu...
la profesore - liet. mokytoja.
ramios.bites: siaip le professeur nors butu galima atrasti tikslesni (gaila ne taip lengvai lietuvinama ) termina. Siaip gal geriau koki mielesni filmuka paziureti nei ta, kuriam reikia maiselio, kad ir koks puikus vaidmuo ten atliktas
neoficialiais duomenimis pries seansus ziurovai ant kedziu turetu rasti Vemalu maiselius su dailiais sio filmo vaizdeliais ant virsaus ir su vulgariais viduje..
O ka?.. sumanymas visai nieko maiseliu ten reikia ir net labai.
nesikartosiu, nes esu komentaves si filma savo 2001 top 10 skyrelyje. Be abejones - tai vienas metu filmu, gal but labiausiai sokiruojantis metu filmas. Bet del to ne kiek ne blogesnis. Siaip Haneke's pries metus pastatytas filmas su Juliette Binoche (Code:Inconnu), palieciantis rasizmo problemas siuolaikineje visuomeneje, taip pat tikras sedevras. Atrodo, rezisierius pasieke savo jegu zenita gan velyvame amziuje.
Ir vis delto, Lietuva bent vienu aspektu - ne bananu salis.
Teigiu todel, kad labjausiai 2001m ivertinti Europoje kino darbai, baigiantis siems metams, rodomi musu ekranuose (Amelija is Monmarto, Intymumas, Pianiste - greitai). Atkreiptinas demesys, kad visi filmai - prancuzu, tiesa, greitai svesiantis 60-imtmeti "Pianistes" rezisierius Michael Haneke , berods, austras. Ivertinus tai, ka siemet mateme is Prancuzijos (o nemateme ne bet ko, bet HARRY, DRAUGAS LINKINTIS JUMS GERO ) - ar nerodo sios salies kinematografo atgimimo?
Laikas pradeti apie PIANISTE . Ir nuo pavadinimo. Originalas: "LA PIANISTE". Bet anglishkas, manau, kiek geresnis - "THE PIANO TEACHER". o filme IZABELLE HUPERT heroje traktuojama dar tiksliau - PROFESORE. Bet lietuviams to neuztenka - butina jau pavadinimu nurodyti apie ka filmas. Todel spaudoje jau shmestelejo, kad distribiutoriai MASTO, kad juosta pavadinti reiketu ISHTVIRKUSIA PIANISTE arba PIANISTE MAZOCHISTE . Na, o mums kas - "mums nepriprasti, kaip sakoma.
Taip filmo esme ir paaishkejo!
Grazi, daili , bet, deja, ne pirmos jaunystes autoritetinga pedagoge, gana speriai ekrane pristatoma kaip shalta, neprieinama asmenybe, nesuteikianti ziurovui jokiu iliuziju del jos patiriamu MEILES, LAIMES jausmu. Maza to, autoriai ishraishkingai pademonstruoja, kad ji, shvelniai tariant, dar ir "stipriai" keista. Savybe, kuria ypac didina vienishumas.
Kaip ir buna filmuose, netiketai, nelauktai jos gyvenime pasirodo JIS. Ir ne bet kas, o veik dvigubai jaunesnis, aiskiai "isikliopines" (as tai esu girdejes toki zargona, o jus?) i savo mokytoja jaunuolis. (BENOIT MAGUEL, atrodo, vaidines "Haryje ". Ir tai nera taip jau nerealu - mokytoja ishorishkai tikrai zavi
"Normaliame" filme jaunuolis palaipsniui turetu "prikelti" pedagoge NAUJAM gyvenimui. Neturekite iliuziju! Jau vien tai, kad filma rezisuoja M. HANEKE (ne vienas juk mateme jo FUNNY GAME {Smagus zaidimeliai}) rodo, kad tokia "isheiga" nelabai reali. Ar teisingai spejame - nesakysiu.Kam atimti is jusu siuzeto sekimo galimybe. Ir pasakysiu - ziureti idomu - turetu ir jaudinti, ir shokiruoti, ir gluminti. Ir nereiketu ishvadu - pamanyk, dar vienas SENMERGES gyvenimo parodymas. Pataisyciau - ne "dar vienas", o "tokio regeti dar neteko"
Pasirodo, kad ne vien keli ishsishokeliai BANGOJE , bet ir solidaus amziaus HANEKE toje vienishumo problemoje mato nedaug humoro. Matyt tie, kas protestavo del buvusiojo BANGOJE SENMERGIU FORUMO, jaute, jog tokia klasifikacija - kiek daugiau, negu bereikshmis netaktas. Man paciam teko virs 10 metu dirbti su TIKRU senberniu, turinciu visus to "socialinio reishkinio" pozymius. Ir ka jus pasakysite, perkopus 50-imt su juo atsitiko analogishkas atvejis, kaip shiame filme !!! (Tikrai nefantazuoju, noredamas teisinti savo poziuri i ana foruma!). Is anu diskusiju tik viena nauda buvo ishpeshta - akivaizdziai parodyta, kad BANGA - tai ne komanda, bet eilinis plepiu susiejimas
Grizkime prie filmo. Kaip minejau - nera tokios dabar mados kine, kad liecianti zmoniu seksualuma tema neshokiruotu , neverstu "shiurpti" del rodomu dalyku. Toks ir PIANISTE - neabejotinai meistrishkas kurinys, nors ir ne "cukrinis". Geriausios Europoje aktores prizas IZABELLEI H. - daugiau, negu pelnytas. Tikriems kino gurmanams "visomis keturiomis" rekomenduoju paziureti si kino meno pavyzdi. Balu sistema nevertinsiu, nors tekshtelciau juos aukstus. Filma ziurejau ALF perziuroje, PRANCUZU kalba. Iki tolei maniau, kad tos kalbos nemoku visai. Is tikro, kai kuriu dialogu, gal ir "nepagavau" - nerashysiu ir tu balu todel. Bet antra karta neisiu - manau, ka turejau suprasti filme, ta supratau. BANGA ir Europos Sajungos kryptis koreguoja ir "apkerpelius" - ruoshiuosi dabar psichologishkai ziureti kina vokishkai, italishkai, ispanishkai. Gal ir prie japonu heroglifu papulsiu. TOBULEJAME.
Kaip sako rusai: "mums nepriprasti"
Erikos Kohut situacija pasirode tokia beviltiska, kad beziurint net gerkle uzspaude ir po filmo likau "kaip maisu trenkta" (ot proziskas issireiskimas). Stipru.
O visa slykstuma, bjaurasti etc. sukele ne kas kita o to filmo reklama (is viso sudirbt KINA reklamuojant ji vien kaip erotini-mazochistini ir pan. darosi bjauria mada...atsimenat kaip buvo su "Intymumu"..."jie tai daro is tikruju..." nu blyn...)
"Skalvijoje" - Nobelio premijos laureatės E.Jelinek romano ekranizacija
Vilniuje, kino centre "Skalvija", bus parodyta šių metų Nobelio literatūros premijos laureatės austrų rašytojos Elfriedei Jelinek romano "Pianistė" ekranizacija. Specialūs kino seansai, skirti austrų rašytojai ir dramaturgei E.Jelinek, vyks spalio 15-17 dienomis, pranešė kino centras.
"Skalvijos" bus parodyta E.Jelinek romano "Pianistė" ekranizacija, kurią 2001 metais sukūrė austrų režisierius Michaelis Haneke.
Kritikų išgirtas filmas, kuriame pagrindinius vaidmenis sukūrė prancūzų aktoriai Isabelle Huppert, Anie Girardot ir Benoit Magimelis, pelnė prestižinius Kanų kino festivalio apdovanojimus - specialųjį žiuri prizą bei prizus už geriausius vyro ir moters vaidmenis.
Filmo kūrėjams pavyko tiksliai perkelti į ekraną romano atmosferą. Aktorė I.Huppert įspūdingai suvaidino šaltą, nuslopinto seksualumo mokytoją, o jaunatviškasis B.Magimelis įkūnijo jos mokinį, nusprendusį ją suvedžioti.
1983 metais pasirodęs autobiografinių motyvų prisodrintas E.Jelinek romanas "Pianistė" Austrijoje buvo apkaltintas "literatūrine pornografija". Tai subtili psichologinė vienišos moters gyvenimo, jos nepatenkintų seksualinių aistrų ir meninių aspiracijų studija. E.Jelinek vaizduoja negailestingą smurto ir nuolankumo, medžiotojo ir aukos pasaulį.
E.Jelinek gimė 1946 metais mažame Austrijos miestelyje. Nuo vaikystės ji grojo fortepijonu ir vargonais, vėliau mokėsi Vienos konservatorijoje, Vienos universitete. 1967 metais ji debiutavo eilių rinktine "Lisas Schatten", po trejų metų pasirodė pirmasis E.Jelinek romanas.
1972 metais parašytas romanas "Michaelis" vadinamas lingvistine austrų literatūros revoliucija. E.Jelinek taip pat rašo dramas.
Nobelio premijų komitetas, pagrįsdamas savo sprendimą, pabrėžė, kad premija E.Jelinek paskirta už visuomenės stereotipų absurdiškumo demaskavimą.
Sunkūs Michaelo Hanekės filmai. Sunkūs. Ir štai pasirodo "Paslėptas" /Cache. 2005/. Su savo gan paprasta prasme. Žinoma, tik tokiu atveju, jei jums prasmė nereiškia tą patį, kaip buliui raudonas skudurėlis.
Taigi, "Paslėptąjame" aiškiai matoma svarbiausia.
- tvirtos šeimos pagrindas būtinai remiasi niekšybe;
- tikroji niekšybė neturi senaties termino;
- ką nors slėpti galima tik nuo savęs;
- tikrajame kine būtinai slepiasi trileris.
Nauja čia tik pirmas ir paskutinis punktai. Apie antrą senokai jau rašė Merimė, o apie trečią Edgaras Po. Hanekei priekaištaujama dėl to, kad ėmėsi niekšybės padarytos jauname šešiamečio, (lyg ir neteisiamo), amžiuje, pamirštant tai, kad niekšybė daryta sąmoningai ilgai ir tikslingai. "Mattheo Falkonėje" berniukas kenčia dėl mažiau sąmoningos niekšybės, padarytos prieš pusantrų metų. Hanekei priekaištaujama dėl dviprasmiško finalo. Bet "Minios žmoguje" iš pat pradžių sakoma, kad "kartais žmogiškąją sąžinę apima tokie slegiantys siaubai, kad nusimesti juos galima tik kape,- ir tokiu atveju bet kokio nusikaltimo esmė liks neišaiškinta". Tačiau filmas neveda į kokias nors literatūrines asociacijas, tik rodo gyvenimo tėkmę, jis taip padarytas Bet koks trileris verda įvairiausiose smulkmenose, tačiau tikrajame filme jos esti save pateisinančiomis vertybėmis. Kokiu geruoliu atrodo Žoržas (Daniel Auteuil), kol viskas neišaiškėja. Inteligentas. Ne viską patikintis žmonai (Žiuljeta Binošė). Nepaliaujamai ieškantis tiesos. Kaip nuoširdžiai jaudinasi dėl pradingusio vaiko. Mato jame visai kitą žmogų. Psichologinės plonybės dažnai verčia pamiršti kame čia viskas. Tačiau tas "kame" kino prasme ir yra pastoviai užduodama paslaptis, kurią dar labiau supainioja kadrų kaita. Ir reikalas net ne tame, kad kažkas šeimą pastoviai seka. Ir žiūrove tu pats tik nesusimaišyk, kada viskas lyg ir nufilmuota skaitmenyse, o žmonės namie paprasčiausiai teliką žiūri.
Minimalistinė estetika sutvirtinta aforistiniais dialogais apsunkina Hanekės poziciją. "Bet kuri tvirta šeima remiasi niekšybe" Kaip tai? Ir tavo, ir mano. Na jau O štai ir ne "na" nes jei pasirausi, ką nors būtinai prisiminsi. Smulkus melas, atsitiktinis pažeminimas, akimirksnio žiaurumas. Nuotaika tokia. Išsiliejai ant artimo, palengvėjo. Ar daug tų išties stambių ir tikrų niekšybių. Stambios niekšybės, net iki pilno artimo sau žmogaus sunaikinimo gimsta kaip tik iš šių "pamirštų" niekšybėlių. "Ne , tai ne aš", "Mane privertė". O vėliau "Ne aš to nebeatsimenu". Ir "Kaip galima širdyje neapykantą saugoti šitiek metų?". "Dėl tokio nieko". Žoržas net neatsimena, kad Madžidas (Morisas Benišu) daro tai ne iš neapykantos, o savo sūnaus dėlei. Šitiek metų aiškinomės tik vieną "Niet prioma protiv loma". Nenorėtų, kad šitas "lomas" dar ir sūnų suterštų. Bet jei šešiametis jau skrajojo virš stogų ir taip savo ir neatsiėmė, kiek visko laukia jo septynerių, septyniolikos, aštuoniolikos, devyniolikos metų. Kiek jų, tų, kurie seks tave, jeigu tu iki šiol, keturiasdešimt septynių, keturiasdešimt aštuonių savo atsiimi tik tuo, kad gesini šviesą, užtraukinėji užuolaidas, išjungi telefoną ir eini miegoti. Tipo "rytas už vakarą protingesnis".
Radikalus klausimo iškėlimas, išryškina ne tik tai kas ekrane, bet ir tai kas gali laukti ateityje. Trilerio post-fabula, sūnus išnyks kai tik gaus pasą, žmona išeis pas kitą, na o "mestasis " Žoržas leisis į vis "sunkesnius" dalykus, tą sau leisdamas visiškai atvirai, kas vėliau peraugs į propagandą "leidžiamo". Na gal būt remdamasis tokia baze tipo, kad "per televizorių parodytų". To parodymo dėlei juk ir į tikrą žmogžudystę galima leistis.
Iš principo "Paslėptuose" Hanekė papildė Edgarą Po, kurio apsakymas baigiasi paprasčiau: "Šis senis ištariau aš galiausiai sunkiausių nusikaltimų įsikūnijimas. Jis negali likti vienumoje su pačiu savimi. Tai minios žmogus. Beprasmiška sekti jį, kadangi aš vis vien nieko nesužinosiu nei apie jį, nei apie jo darbus. Didžiausio niekšo pasaulyje širdis daug niūresnė knyga nei "Hortulus Animae...", ir gal būt viena didžiausių Dievo malonių yra tai, kad "ji neleis savęs perskaityti".
Šiandien "minios žmogus" nėra išimtis, tai esam visi mes, kai tik susiliejam su kuo nors ekstazėje. Kai tiktai pamirštam, kad kiekviena mūsų akimirka nors kieno nors, bet yra pastebėta. Iš šono pastebėta. Visiems "minios žmonėms" Hanekei pavyko rasti "Sunkiausių nusikaltimų" įrodymus ir suformuluoti ilgą niekšybių sąrašą, kad ir kuo tu būtum. Daniel Auteuil juk iš tikrųjų vaizduoja rafinuotą inteligentą, o savo ankstesniame filme /36 Quai des Orfevres/ (2004) buvo teisingumo pavyzdys. Tad pajuskite skirtumą tarp padarytos ir nepadarytos niekšybės, jums tai sukramtė ir įdėjo į burną.
Šis ir dar daug kitų gerų filmų su aktore Isabelle Hupert bus rodoma ketvirtadienį prasidedančiame KINO PAVASARYJE. Man ypač yra įstrigęs filmas iš kokio 1997 metų Kino pavasario repertuaro Claude Chabrol filmas su ja CEREMONIJA: (http://www.imdb.com/title/tt0112769/)
Kino kritikė RASA PAUKŠTYTĖ plačiau pažvelgia į Prancūzijos kino superžvaigždę Isabelle Hupert:
Aktorė negaili personažių
Rasa PAUKŠTYTĖ
LR kino apžvalgininkė
2008-03-31
"Ji gali suvaidinti viską", tokio komplimento po kiekvieno vaidmens kine sulaukia prancūzė aktorė Isabelle Huppert.
Festivalyje "Kino pavasaris" numatyta devynių filmų su šia talentinga aktore retrospektyva.
Šiandien Vilniuje, prekybos centro "Gedimino 9" ketvirtame aukšte, atidaroma ir jai skirta fotografijų paroda.
Sakoma, kad nėra tokių moters sielos gelmių ir nuodėmių, kurių negalėtų įkūnyti raudonplaukė aktorė, kovo mėnesį atšventusi 55 metų sukaktį.
Vienodai įtikina jos kilmingų damų ir prostitučių, miestiečių ir kaimiečių, intelektualių ir prasčiokių vaidmenys.
Jai paklūsta filosofinės dramos, kostiuminiai filmai, lengvos komedijos.
I.Huppert gimė pasiturinčioje šeimoje, nuo mažens skambino fortepijonu.
Mokėsi aktorystės, studijavo slavistiką ir yra diplomuota Levo Tolstojaus kūrybos specialistė. Kine debiutavo būdama septyniolikos metų.
Aktorė vengia viešinti asmeninį gyvenimą.
Jau ketvirtą dešimtmetį su I.Huppert siekia dirbti garsiausi šiuolaikiniai režisieriai. Legenda byloja, kad su žymiausiu postmodernizmo teoretiku Jeanu Baudrillard'u apie šiuolaikinę kultūrą ji viešai kalbėjo kaip lygi su lygiu.
Skandalinga ir juokinga
Vienas po kito 2001 ir 2002 metais Lietuvoje buvo rodomi austro Michaelio Haneke "Pianistė" ir prancūzo François Ozono "8 moterys".
"Pianistėje" I.Huppert keturiasdešimtmetė konservatorijos mokytoja, laisvalaikį leidžianti pornografinių filmų peržiūrose, stebinti besimylinčias poreles. Grėsminga aistra studentui atveria slaptus pianistės Erikos kompleksus, mazochistines aistras.
"Pianistė" dramatiškas filmas ir apie trokštančią dominuoti intymiuose santykiuose feministę, ir apie vienatvę.
Bet "Pianistėje" nė lašo ironijos. I.Huppert atsigriebė "8 moteryse". Senmergės, kiekviena proga vartančios akis ir nervingai barškinančios pianinu, vaidmuo suteikė aktorei galimybę sukurti ir Erikos parodiją, ir bene juokingiausią per savo karjerą antraplanį vaidmenį.
"Kino pavasario" retrospektyva primins "Pianistę" skandalingiausią pastarojo dešimtmečio europietišką filmą.
Už Erikos vaidmenį I.Huppert pelnė geriausio moters vaidmens apdovanojimą Kanų kino festivalyje.
Pirmąjį apdovanojimą Kanuose ji pelnė dar 1978 metais už ketvirtajame dešimtmetyje išgarsėjusios tėvažudės Violette Noziere vaidmenį.
Nuo tada garsiausios jos herojės nuodėmingos ir maištingos aistrų įkaitės.
Pažintis su istorija
Peržiūrėti I.Huppert retrospektyvą "Kino pavasario" festivalyje reiškia bent jau iš dalies susipažinti su kelių dešimtmečių prancūzų kino istorija.
Retrospektyvoje pamatysime du retus, 1980-aisiais sukurtus filmus.
Tai smulkmenų genijaus, kruopščiai atkuriančio epochos buitines detales, jos socialinę atmosferą režisieriaus Maurice'o Pialat ("Po šėtono saule", "Van Goghas") filmas "Lulu" ir nepailstančio visuomenės kritiko bei kino kalbos atnaujintojo Jeano Luco Godard'o vienas šmaikščiausių kūrinių "Gelbėkit kas gali (gyvenimą)".
Filme "Lulu" I.Huppert suvaidino miesčionę, negalinčią atsispirti brutaliam dykaduoniui, kurį suvaidino Gerard'as Depardieu. J.L.Godard'o filme ji kaimietė, atvykusi į miestą ir tapusi brangia prostitute.
Du garsūs filmai per metus ne naujiena I.Huppert karjeroje. Ji yra kūrusi pagrindinius vaidmenis vienu metu net penkiuose filmuose.
Sugeba greitai persikūnyti
Fenomenalų aktorės persikūnijimo talentą, neišsemiamas galimybes ypač vertina režisierius Claude'as Chabrolis sarkastiškas buržuazijos moralės ir papročių tyrinėtojas.
Pamatysime vieną geriausių šio režisieriaus filmų "Ceremonija".
Jame miesčionių kritikos cinizmas sumišęs su meile jiems ir praėjusio laiko kartėliu.
I.Huppert vaidina prasčiokę paštininkę. Ji su likimo drauge tarnaite keršija aristokratams už tai, kad jie aristokratai.
Šiandien senamadišku ar aktorių režisieriumi pavadinamas C.Chabrolis režisavo pirmąjį I.Huppert triumfą "Violette Noziere", specialiai jai parašė scenarijų ir ekranizavo Gustavo Flaubert'o kūrinį "Ponia Bovari" jį taip pat pamatysime festivalyje. Šiame filme aktorė, pasak jos, suvaidino "kovotoją vyrų šutvėje".
Aktorystė, anot I.Huppert, yra paradoksas. "Tai, kas nematoma, privalai parodyti".
* * *
Profesionalai vertina aktorės vaidmenis
* Net 16 filmų, kuriuose vaidino I.Huppert, dalyvavo Kanų tarptautinio kino festivalio konkursinėje programoje.
* Nacionaliniam Prancūzijos kino apdovanojimui "Cezariui" aktorė buvo nominuota 13 kartų, o apdovanota 1995 m. už filmą "Ceremonija".
* 1984-aisiais I.Huppert buvo Kanų kino festivalio žiuri narė.
* Geriausiais aktorės darbais teatro scenoje kritikai laiko pagrindinius vaidmenis Euripido tragedijoje "Medėja" ir H.Ibseno dramoje "Heda Gabler". Už pastarąjį Venecijos teatro festivalyje aktorė apdovanota pagrindiniu prizu.
Temą
2001 12 13 d. 13:55 pradėjo
) termina. Siaip gal geriau koki mielesni filmuka paziureti nei ta, kuriam reikia maiselio, kad ir koks puikus vaidmuo ten atliktas 
!!!)
(is viso sudirbt KINA reklamuojant ji vien kaip erotini-mazochistini ir pan. darosi bjauria mada...atsimenat kaip buvo su "Intymumu"..."jie tai daro is tikruju..." nu blyn...)
