"2006 m. "Scanorama" pradės savo kelionę per Lietuvą tradiciniu maršrutu VilniusKaunasKlaipėda ir tradiciniu metu lapkričio mėnesį (1030 d.). Festivalio atidarymas įvyks "Forum Cinemas Vingis" Didžiojoje salėje lapkričio 10 d. 19 val. "Scanoramos" programa ir jos svečiai bus pristatomi "Forum Cinemas Vingis", dalis programos kartojama "Forum Cinemas Akropolis" ir kino centre "Skalvija".
Kaune "Scanorama" viešės lapkričio 1723 d. kino teatre "Romuva", į Klaipėdos kino centrą "Cinamon" ji persikels lapkričio 2430 d.
Pirma šių metų naujovė išskirtinė programa, skirta Lietuvos jaunimui: trumpametražių filmų naktis "Šiaurės pašvaistė". Ji prasidės lapkričio 11 d. 23 val. šių metų Kanų kino festivalio laureato, pelniusio Auksinę palmės šakelę už geriausią trumpametražį filmą, norvegų režisieriaus Bobby Peerso filmu Uostytojas (2006). Filmo herojus meta iššūkį tradiciniam žmogaus status quo ir tikrąja šio žodžio prasme atsiplėšia nuo žemės, nepaisydamas gravitacijos dėsnių.
Daugiau kaip 8 valandas be sustojimo trunkanti programa pristatys visų Šiaurės šalių mažųjų žanrų aukso fondą. Čia ir pripažintų režisierių "Oskaru", Berlinalės lokiu ir Europos kino akademijos prizais įvertinti filmai (Anderso Thomaso Jenseno Rinkimų naktis, Jonaso Odellio Niekada nebus taip, kaip pirmą kartą, norvegės Anjos Breien Matyti plaukiantį laivą), originalūs garsios švedų aktorės Pernilos August režisuoti filmai Laiko bomba ir Magas, įstabi naujausia islandų animacija, danų, suomių, švedų jaunųjų režisierių perliukai ("UAB Retenybių eksportas", "Slavekas š...", "Homolulu šou", "Velniai griebtų", "Svarbiausias dalykas", "Vieniši kartu" ir kt.). "Šiaurės pašvaistę" užvers "Oskarui" nominuotas stiprus, lyriškas ir jaudinantis islandų režisieriaus filmas "Paskutinė ferma" (2005), čia vienas pagrindinių vaidmenų teko nepakartojamiems Islandijos gamtovaizdžiams. Vidurnakčio pauzės (2.002.30 val.) metu žiūrovai galės maloniai pabendrauti prie kavos ir toliau žiūrėti filmus iki 7 val. ryto, laukdami kino pusryčių.
Nuo šių metų "Scanorama" pristato programoje išskirtinį svečią festivalį "Crossing Europe", jis vyksta Austrijos mieste Lince. Vilnius ir Lincas miestai, paskelbti 2009 m. Europos kultūros sostinėmis. Kartu su festivaliu "Crossing Europe" "Scanorama" pradeda rengti tęstinę specialiąją programą "Kertant Europą". Joje kiekvienais metais bus pristatomi įdomiausi Rytų ir Centrinės Europos režisierių filmai, pelnę Linco festivalyje prizus.
Pirmoji programos "Kertant Europą" kregždė Sergejaus Stanojkovskio filmas "Kontaktas" (2005), pelnęs žiūrovų prizą Lince, rodytas Manheimo-Heidelbergo, San Paulo, Tesalonikų, Belgrado, Sofijos, Bruklino, Briuselio ir kituose tarptautiniuose kino festivaliuose. Ši jaudinanti tragikomiška istorija subtiliai atskleidžia šiuolaikinę Europą draskančių konfliktų dramatizmą.
2006 metai Norvegijoje paskelbti Henriko Ibseno metais. Šia proga Norvegijos kino institutas parengė didelę programą, kurioje filmai pagal Ibseną ir apie Ibseną. Ši programa bus demonstruojama Berlyne, Toronte ir Vilniuje. Joje populiariausios H. Ibseno kūrinių kinematografinės versijos, sukurtos dar kino priešaušryje ("Terje Vigenas", 1917), praėjusio šimtmečio 7-ajame ir 8-ajame dešimtmečiuose ("Laukinė antis", 1963; "Ponia Inger", 1975) ir jau XXI amžiuje ("Visuomenės priešas", 2005). Šią programą gražiai papildo ir garsiai švedų teatro ir kino aktorei Lenai Endre skirtos retrospektyvos filmas "Heda Gabler" (1993), o užbaigia vos prieš porą mėnesių baigta dokumentinė juosta "Liūtas Henrikas Ibsenas" (2006).
Šių metų "Scanoramos" naujienų" akcentas jaunoji skandinavų režisūros karta, kuri sėkmingai griauna susiklosčiusį stereotipą apie tai, kad pasaulyje žinomos tik iškiliausios šio regiono pavardės. Norvegų režisierių Jenso Lieno ir Stefano Faldbakkeno filmai "Įkyruolis" (2006) ir "URO" (2006) buvo tarp sėkmingiausių premjerų šių metų Kanų festivalio programose "Ypatingas žvilgsnis" ir "Kritikų savaitė". Jenso Lieno "Įkyruolis" jau įvertintas net trimis nacionaliniais prizais "Amanda" už geriausią režisūrą, geriausią scenarijų ir geriausią vyro vaidmenį. FIPRESCI pristatė šį filmą Europos kino akademijos apdovanojimui. Stefano Faldbakkeno "URO" jau nominuotas visoms 2007-ųjų nacionalinio prizo "Amanda" kategorijoms. Islandijos filmas "Albinosas Nojus" (2003) buvo pristatytas Europos kino akademijos apdovanojimui kaip Europos atradimas, apkeliavo daugybę tarptautinių kino festivalių ir susižėrė daug prestižinių prizų.
"Scanoramą" Vilniuje atvers ir užvers nauji dviejų skirtingų jaunosios kartos režisierių darbai: islando Baltasaro Kormakuro juosta "Trumpa kelionė į dangų" (2005) ir suomio Aku Louhimieso "Sušalęs miestas" (2005). "Trumpa kelionė į dangų" jau atvėrė Toronto (2005) festivalį, dalyvavo Sandanso (2006), Roterdamo (2006), Geteborgo festivalių konkursinėse programose. Šis subtilus, stilingas ryškaus žanro filmas mums įdomus dar ir tuo, kad jame išvysime mėgstamą lietuvių aktorių Vladą Bagdoną. Suomis Aku Louhimiesas labai greitai įsitvirtino ne tik Šiaurės, bet ir Europos kino kontekste. Didžiausią pripažinimą jam atnešė filmas "Sušalusi žemė" (2004), jį "Scanoramos" žiūrovai pernai išrinko geriausiu programos filmu. "Sušalusi žemė" atskleidė šio režisieriaus talento ir požiūrio į žmogaus vietą šiame pasaulyje brandą. "Sušalęs miestas" (2005) logiškai pratęsia ankstesnio filmo pagrindinę temą, sukrečianti kino sakmė apie miesto džiunglėse pasiklydusius žmones, apie moralinę individo atsakomybę už žengtus arba nežengtus žingsnius.
Šių metų "Scanoramoje" ryškiai nuskambės ir jaunų skandinavių režisierių balsas. Švedės Maria Blom (Kaimiečiai", 2004) ir Suzanne Osten ("Sveiki atvykę į Veroną", 2006), jauna norvegė Margreth Olin ("Žalias jaunimėlis", 2004), danė Hella Joof ("Ta palaiminta diena", 2004) taip pat griauna mitą apie moterų kiną kaip specifinę kino rūšį.
Specialioji programa "Juokas Šiaurėje" liudija, kad juokauti galima rimtai, humoru ir ironija nuspalvinant dramatiškus kasdienybės aspektus ("Pirmasis mano žmonos meilužis", Švedija, 2006; "Vaikus atneša gandrai", Norvegija, 1994; "Utopija, arba Niekas nėra tobulas tobuloje šalyje", Norvegija, 2002; ir kt.). "Oskarą" pelnęs ir klasika tapęs dano Gabrielio Axelio filmas "Babetės puota" (1987) pagal Karen Blixen romaną ir pernai Marcuso Mandalio ir Annos von Lowzow sukurtas puikus dokumentinis filmas apie Karen Bliksen ("Karen Bliksen anapus šio pasaulio", Danija, 2005) puikiai susieja gyvenimo dokumento tikrumą ir meninę išmonę. Ši slinktis ir specialiosios programos "Neišgalvotas gyvenimas" filmų sėkmės pamatas. Čia pristatomi keturi pilnametražiai dokumentiniai filmai ne tik rodo išskirtinį požiūrį į dokumentinių filmų svarbą Norvegijoje čia jie demonstruojami kino teatruose ne kaip vaidybinių filmų priedas, bet kaip savarankiški, žiūrovų dėmesio nusipelnantys kūriniai, bet ir yra savotiškas socialinis visuomenės barometras. Todėl neatsitiktinai "Žalias jaunimėlis" (2004), "100% žmogus" (2005), "Turtinga šalis" (2006) ir "Amžinai tavo" (2005) nurungė daugelį vaidybinių filmų pagal žiūrovų lankomumą.
Švedų režisieriaus Kay Pollako filmo "Tarsi danguje" (2005), pasakojančio jaudinančią garsaus dirigento gyvenimo istoriją, žiūrimumo rezultatai pranoko lūkesčius (Švedijoje šį filmą pamatė 1,5 mln. žiūrovų, Vokietijoje 1,1 mln.). "Oskarui" ir Europos kino akademijos apdovanojimams nominuotas Klauso Härö filmas "Geresnė motina" (2005), kuris atveria "Scanoramą" Kaune ir Klaipėdoje, taip pat buvo vienas žiūrimiausių filmų savo tėvynėje Suomijoje. Norvegų režisieriaus Eriko Richterio Strando filmas "Sūnūs" (2006), paliečiantis ypač jautrią seksualinio smurto prieš vaikus temą, taip pat traukia į kino sales būrius žiūrovų, kaip ir jo kolegos Peterio Molando filmas "Draugas P_edersenas" (2006). Dar vienas įdomus Šiaurės kino fenomenas nemažai čia sukurtų kūrinių perfilmuojama Holivude. Danų režisierius Ole Bornedalis vienas pirmųjų sulaukė šio pasiūlymo po filmo "Nakties sargas" (jį rodėme pernai). Jauna danė Hella Joof jo sulaukė taip pat po filmo "Ta palaiminta diena" (2004) sėkmės.
Keletas pastebėjimų apie festivalio debiutą kino naktį lapkričio 11 d. 23 val. Vingyje. Ji bus kartojama SKALVIJOJE kitą savaitgalyje...
Visų pirma, daugelį iš karto nudžiuginsiu pavasarį praūžusiame KINO PAVASARYJE vienu iš geriausių filmų, o daug kam absoliučiai geriausiu tapusiu danų ADOMO OBOLIAI režisieriaus Anders Thomas Jensen karjeros pradžios dokumentinis filmas Rinkimų naktis (1998, http://www.imdb.com/title/tt0189179/ ). Pradžios ne bet kokios Rinkimų naktis gavo OSKARĄ trumpų filmų kategorijoje. Matę ADOMO OBUOLIUS, jau laižosi, ir taikosi į tą seansą, kuriame bus rodomas šis filmas. Didesni komentarai nebereikalingi galima atsidaryti 2006m KINO PAVASARIO temą ir paieškoti, ką žmonės šnekėjo apie "Adomo obuolius"
Švedo, lietuviškai rašomu populiariausiu planetoje vardu, Jonas Odell, 15 minučių filmu Niekada nebus kaip pirmąjį kartą, tai jums pasisekė DVIGUBAI. Taip jau atsitiko, jog viena iš nedaugelių programų, kurioas mačiau per ką tik pasibaigusį trumpų formų filmų festivalį TINKLAI buvo Švedijos programa. Akivaizdu, jog šios šalies programa buvo viena iš stipriausiųjų TINKLUOSE, o 2006 metų filmas "NIEKADA NEBUS KAIP PIRMĄJĮ KARTĄ" http://www.imdb.com/title/tt0783661/ ) tikrai buvo įsidėmėtinu joje. Autorius, nutaręs parodyti ekrane žmonių trumpus pasakojimus, kaip jiems TAI nutiko pirmą kartą pateikia šitai didžiai originalia ir įvairia kino kalba. 4-ios ar 5-ios istorijos lakoniškai parodomos tai kokio tai hip hopo, tai keistoko animacinio kino, tai muzikinės formos, dramos, komedijos ar kitokiais būdais. Žinoma, toks originalums buvo palydėtas aplodismentais Skalvijoje
Galų gale matysime ir absoliutų rugsėjo mėn. TINKLŲ laureatą, visų išliaupsintą Suomijos reklaminės kompanijos filmą Retos eksporto prekės. Kam tik pavyko pamatyti šį humoristiškai "rimtą" filmą iš dviejų dalių, labao liko patenkinti. Deja, keistomis aplinkybėmis dingo senoji TINKLŲ tema BANGOJE, tai teks patikėti manimi, nes pasižiūrėti į atsiliepimus jau nebeįmanoma... Netenka abejoti, jog bus dar daugybė fainų trumpų filmų...
----------------------------------------------------------
Tačiau iš islandų žymiausiu, rodytu LTV "Elito kine" yra Baltasaras Kormakuras. Ir labiausiai laukiamas festivalyje jo filmas Trumpa kelionė į dangų ne todėl, kad atidarė Toronto festivalį ar dalyvavo kultiniame Sundanco festivalyje. O dėl to, apie ką rašo S.Macaitis, pabuvojęs tame Kanados filmų festivalyje:
"Kad Toronte visai nėra nė ženklo Lietuvos, jau irgi nebegali pasakyti. Susidomėjimo čia susilaukė jauno, bet vadinamo vienu "XXI amžiaus režisierių" islando Baltasaro Kormakuro charakteringas "juodasis filmas" "Maža kelionė į dangų", kurio veiksmas rutuliojasi baisokoje JAV provincijoje, o greta žymių amerikiečių aktorių Foresto Whitakerio (juodaodžio "Šuns vaiduoklio" herojaus) ir Peterio Coyoteo nedideliam vaidmeniui pasirodo ir lietuvis Vladas Bagdonas.
Tegul vaidmuo ir ne per didžiausias, tačiau dirbti tokioje kompanijoje turbūt buvo tikras malonumas. Filmas pasakoja apie žmonių pomėgį meluoti, apie nedidelę aferą, susijusią su draudimo pinigais, kurią - pats meluodamas - ir tiria Whitakerio herojus, o Bagdonas, puikiai jausdamas kūrinio atmosferą, vaidina policijos mediką, turėjusį susidūrimų su ne vienu lavonu, išmokusį niekuo nebesistebėti, prisigaudžiusį nemažai cinizmo, žinantį, ko reikia šio pasaulio galingiesiems.
Pamatyti žilabarzdį kieto žvilgsnio pažįstamą veidą Toronto padangėje buvo didelis malonumas."
Nebeturiu laiko toliau rinkti faktelius apie gerus SCANORAMOS filmus. Darau pertraukėlę. Tačiau baigsiu šiandien džiugių ir labai labai šviežiu dalykėliu ką tik baigėsi gerų filmų pabėręs SEN SABASTIJANO kino festivalis. Vienas iš KINO PAVASARIO rengėjų EDVINAS PUKŠTA štai ką linki Scanoramos žiūrovams:
Sūnūs (Sonner; 9/10)
Norvegai kiekvienais metais sugeba sužibėti San Sebastjane. Šį kartą pamačiau naujo nežinomo režisieriaus Eriko Richterio Strando dramatišką trilerį. Jame mėginama originaliai pažvelgti į svarbią ir aktualią problemą - vaikų seksualinį išnaudojimą ir pikantiškų nuotraukų platinimą internete. Baseine dirbantis jaunuolis atsitiktinai pastebi seniai nematytą savo mokytoją, su kuriuo yra susiję daug nemalonių vaikystės prisiminimų. Larsas nenustemba sužinojęs, kad pedagogas vis dar užsiima skandalingaja veikla ir toliau kolekcionuoja suviliotų "sūnų" nuotraukas. Norėdamas apsaugoti pažįstamą berniuką, jis ryžtasi pamokyti nesveiką pedofilą ir suorganizuoja skandalą. Šį sensacingą kūrinį rodys rudenį įvyksiantis Šiaurės šalių kino forumas "Scanorama", todėl rekomenduoju nepraleisti tų kelių seansų. Tai yra neabejotinas "must see" filmas, kuris neišsitrins iš atminties po finalinių titrų."
Apie Suomijos "kino švyturius, 50-imtmečius brolius Aki ir Mika Kaurismaki Bangoje rašyta daug. Kad ir:
http://www.biteplius.lt/lt/2forum.deletePost/3971782.232.63744.462-=(8 71968570? Aki Kaurismaki sako: "Myliu Suomiją, tačiau nesugebu joje gyventi visus metus. Vietinė melancholija pernelyg slegia sielą, todėl žiemą stengiuosi praleisti užsienyje".
Todėl Aki gyvena Portugalijoje, Mika net Brazilijoje.
SCANORAMOJE matysime Aki Priemesčio šviesos trečioji ir paskutinė vadinamosios Aki Kaurismaki "nevykėlių trilogijos dalis. Pirmoji "Toli plaukia debesys" (1996), antroji "Žmogus be praeities" (2002, http://www.biteplius.lt/lt/2forum.showPosts/121948.462-=(647239956 ). "Priemiesčio šviesos" vėl apie taip pat mažus žmones, įklimpusius į gyvenimo problemas.Pagrindinė filmo tema, jei taip galima nusakyti, VIENATVĖ. Labai gražiai apie filmą pasakoja pagrindinio personažo vaidmens atlikėjas Janne Hyytiainenas, Suomijos kino žvaigždė ir pagrindinis režisieriaus aktorius, paskutiniame žurnalo Kinas numeryje (Nr.3.). Tikrai įdomus interviu ir apie filmą ir apie Suomiją ir apie suomius. Janne sako, kad filmas puikiai priimtas buvo Kanuose. Galima suprasti, kad antrą kartą apdovanoti už paskutinį trilogijos filmą ten nebenorėta, todėl filmas mažiau išgarsėjo, neu "Žmogus iš praeities".
Susiraskite numerį, ar nusipirkite kino teatrų kasose nesigailėsite. Taip pat yra nuostabus straipsnis apie abiejų brolių organizuotą keistą kino festivalį, kuris sudarytų atsvarą Kanams. Taip atsirado šiauriausias Planetos geografijos atžvilgiu kino festivalis Sodankiulėje (Laplandija). Labai juokingų dalykų apsilankę lietuviai rado jame.
Neseniai kai kas matė ir 35-ių dano Simono Staho filmą DIENA IR NAKTIS (2004m, rodytas KINO PAVASARYJE 2005m). Prisimenate, filmas unikalus tuo, jog vyriškis dėl nepasisekusio šeimyninio gyvenimo galvojantis apie savižudybe, užsidaro savo automobilyje ir važiuoja miesta susitikdamas ir tarsi toliau aiškindamasis savo santykius su artimais žmonėmis. Filmas nebuvo kokia tai viršūnė, tačiau originalumo ir įdomumo iš jo neatimsi. Scanoramoje matysime S.Staho Bang Bang Orangutang (2005).
50-imtmetis norvegas Hans Petter Molland išsiskiria iš kitų Scanoramos dalyvių, jog lietuviškų festivalių žiūrovai praktiškai turėjo galimybę matyti jo visą filmografiją. Atrodo, galėtume jį vetinti Norvegijos mąstu, Kaip lietuvišku kokį A.Puipa kuria didingus, rimtą kinematograiškumą turinčius filmus. Toks jau buvo jo debiutinis Paskutinisleitenantas (1993), rodantis spontanišką ideologinį veterano pasipriešinimą Norvegijai sudarant sąjungą su hitlerine Vokietija per II pas. Karą. Filmas ne stebuklingas, bet žiūrėjosi erai. Išbaitais charakteriais ir jau labai pavykęs filmas buvo 2001m Kino pavasaryje parodytas Aberdynas. Jis visiems labai patiko, nors daug kas jį pamatė tada tik fėl to, kad prisigrūdę į Skalviją norėjo pamatyti Wim Wenders "Buena Vista Social Club", o vokiečiai uždraudė jį kartoti. Labai nesigailėjau ir buvau nustebintas filmo su Stellanu Skasgardu, Charlotte Rampling gerumu. Na, 2004m Nuostabi šalis (su Nick Nolte, Tim Roth) per pernykščią Scanoramą nesugebėjau pamatyti. Gal kas gali papasakoi kaip patiko? Šioje Scanoramoje matysime Mollando naujausią darbą Draugas Pe_dersenas. (normalaus užrašymo Banga neleidžia)
Tai tiek pastabėlių likus 10 dienų iki festivalio.
tas filmas lietuviskai isverstas kaip 'Grazi salis',bent jau 2005 Scanoramoj.
melancholiskas, tylus, grazus filmas. ziurejau praitais metais, o db skaitydama obuolio anotacija galvoju ,kad puse visko pamirsau, jokios kates neatsimenu ir pan..
Labiausiai istriges dalykas atimnty, tai pagrindinio veikejo draugas , gyvenantis kazkur tarp metalo lauzo. Toks iskvaises atsiskyrelis, tylus ir mistiskas amzhinai kuria kazkokios Paslapties Zinotojo vaizdini, beje ka ir nori issiaiskinti tas is paziuros neigalus vaikas.
daugiau info is manes vargu aar butu galima ishspaust,yra tikimybe ka nors supainiot.
Tik suspėjau parašyt, kad žurnale KINAS Nr.3 yra vertingos informacijos apie Aki Kaurismaki paskutinyjį filmą "Priemiesčio šviesos", kuris bus rodomas SCANORAMOJE, kai išėjo KINAS Nr.4, kuriame jau specialai nemažai prirašyta apie SCANORAMĄ. JONAS ŪBIS pora sakinių nusako jų nturinį:
"Programų ir filmų gausybėje nepasiklysti padės festivalio rengėja ir perpetuum mobile Gražina Arlickaitė. Interviu "Kino" redaktorei Rasai Paukštytei ji sudėjo svarbiausius renginio akcentus, atkreipė dėmesį į tai, ką pasižiūrėti būtina, bei pasamprotavo apie skandinaviškojo kino fenomeną Lietuvoje. "Scanoramą" atidarys islandų garsenybės Baltasaro Kormakuro filmas " Trumpa kelionė į dangų", jo režisierius rengiasi atvykti į Lietuvą, todėl straipsnyje "Islandija, Kormįkuras, iki pareikalavimo" Saulius Macaitis pristato šį originalų kūrėją."
Žurnalas parduodamas kino teatrų kasose (bent Vilniuje). Galėjo bent prieš išeigines pasirodyti. Ką padarysi...
Čia pat nemokamai dalinamos SCANORAMOS programėlės.
Deja, storas KATALOGAS su filmų aprašymais parduodamas kol kas už 5litus
Prieš prasidedant festivaliui rengėjų anotacijos, žodinis pristatymas atrodo tikrai įspūdingai. Džiugina aiškūs festivalio rėmai pagal tematikas. Būtent šito pasigesdavome daugumoje anksčiau vykusiuose LIETUVOJE kino festivaliuose. Belieka sulaukti renginio...
Labai labai laukiu. Dar neturėjau laiko perskaityt visų aprašymų, bet jau susidomėjau "Babetės puota" ir "Kiškio metais" (čia ir knyga yra tokia, taip?).
Kažin Kaune su bilietais problemų nebus gal?
o kaži Skalvijoj abonementų dar galima gaut? sugalvojau, kad vis dėlto neblogai būtų įsigyt, ryt bandysiu...
O į Šiaurės pašvaistę Vingyje gavau vos ne paskutinį bilietą dar pasisekė...
Wim rašė:
Labai labai laukiu. Dar neturėjau laiko perskaityt visų aprašymų, bet jau susidomėjau "Babetės puota" ir "Kiškio metais" (čia ir knyga yra tokia, taip?).
Kažin Kaune su bilietais problemų nebus gal?
i babete pagal studiju programa vesiuos viena studente, bet is laptope parsisiusto filmo tai sake kad nuobodoka.
Visiškai nesutinku su sarapo nuomone (su ja mano labai jau daznai kertasi).
Kadangi filmą dar galima pakartotinai pamatyti Akropolyje (šeštadienis, 19 val.) ir SKALVIJOE (sekmadienis, 21val.) bei, žinoma KAUNE ir KLAIPĖDOJE, tai savo nuomonę ir dėstau.
Visų pirma, turiu pagirt... amerikonus. Taip, taip už jų nuovoką. Teisingai suvokę, jog maždaug trejeto dešimtmečių senumo laikai, kada klestėjo panašus kinas, kaip aptariamasis Trumpa kelionė į dangų, jie, nutarę atgaivinti besiblaškančių ir komplikuotai ieškančių teisybės vienišų detektyvų stiliaus filmus, kreipėsi į tokį stiprų kino autorių kaip islandas Baltasar Kormakur. Šis savojoje Islandijoje sukūrė kokios tai nuošalios vietelės Minesotos valstijoje įspūdį ir padarė artimą film noir stilistikos darbą. Va, kam iš jūsų tos mano frazės kelia neaiškumą, ir patarčiau susipažinti su šiuo retro kino stiliumi, kurį dabar, deja, pakeitė visokie prifarširuoti spec. efektų "lakstymų-šaudymų-snukiadaužių thrilleriai". Čia gi ramybė, kada tvyro įtampa, net žiūrovams žinant veiksmo aplinkybes kur kas daugiau nei vienišam detektyvui Forestui Whitakeriui. Taip būdavo John Huston, Robert Altman ir kitų 7-o dešimtmečio JAV klasikų filmuose. Ir anuometinis kinas palikdavo neišdildomą įspūdį, kaip palieka Trumpa kelionė į rojų. Puiki formulė atsiųsti į Islandiją žvaigždes (be Whitakerio dar žinomas ir Kelvino rolės atlikėjas PETER COYOTE), gerai nufilmuotos kaskadinės scenos. Tačiau ypač atkreipčiau dėmesį į garso takelį - ne veltui Islandijos šiuolaikinės muzikos atlikėjai muzikantai garsūs visame pasaulyje šiais laikais yra tapę. O apleisti salę kai slenka titrai, palydimi labai neeilinio skambesio dainos pritariant akustinei gitarai, yra nusikaltimas prieš nuosavas ausis.
Kaip sau norit, aš didelis tokių detektyvinių filmų mėgėjas. Režisierius apsunkino savo dalią atskleisdamas žiūrovams siužetines kortas (gal dėl to ir atrodo charakteriai trafaretiniais), tačiau kaip SCENARISTAS finalą išsprendžia ne visai įtikinamai. Tas kiek nublukina bendrą gerą įspūdį...
Garso takelis, montažas ir kaskadinės scenos - tai viskas, kas man patiko filme "Trumpa kelionė į dangų". Kažkaip pasigedau (arba nesupratau) esminės minties, na taip, įdomi istorija, bet kas iš to? Kažko kito tikėjausi iš atidarymo filmo. Kad bilietų nebuvo pirkti, o salė pustuštė neatrodo sumanu. Ir dar, atėjus paaiškėjo, kad mano ir draugės bilietai buvo parduoti per klaidą, nes kažkas gavo pakvietimus su tom pačiom vietom, todėl mums davė kitus bilietus skirtingose salės pusėse, toks požiūris į žiūrovą labai jau neverslus. Reabilituoti meilės Scanoramai keliauju į "Šiaurės pašvaistę".
As stengiuosi vaikscioti maziau numindytais takais, be to uzkamsyti savo issilavinimo spragas, taigi ziurejau Babetes puota. Puikus filmas - tikra metafora! Is pradziu piktinausi perdetu filmo literaturiskumu, letumu ir pavirsutiniskumu, bet veliau visas literaturiskumas isejo tik i nauda filmui sukeldamas ypatinga sales reakcija. Man labai imtymus filmas, reikalaujantis tylaus ir paslaptingo rysio.
Siandien buvo Kaimieciai. Tai nera blogas filmas, bet yra schema - seima susirenkanti sventei + seniai nesimate + skirtingi tipazai + paslaptys + siaurietiskos nelaimingos asmenybes. Ka naujo dar galima pasakyti, kai pagal tokia schema per paskutiniuosius metus sukurta ne vienas ir ne du filmai?
Pažiūrėjau šiandien visus filmus VINGYJE (3salėje). Iš 4-ių, 3-ys labai verti dėmesio. Nerekomenduočiau, kai tokia "koncentracija" rinktis tik minėtų Kaimiečių. Ne todėl, kad filmas prastas - jame yra daug ko išoriškai, ką vadiname "švedišku kino stiliumi", tačiau tai ir kartu moteriško kino modelis. Sakau, suvokdamas, jog yra genialių moterų -režisierių, bet vis dėlto... tai vyriškų jėgų reikalaujantis užsiėmimas. Drįstu prognozuoti, jog ir Bergmano superžvaigždės aktorės LIV ULLMANN 2000metų "Neištiki" bus analogiškas. O švediško kino jokiu būdu skatinu nepražiopsoti, nes jis įrodinėja, jog su Ingmaro Bergmano pasitraukimu, jo pradėta era nesibaigė. Filmas Hario dukterys atskleidžia tokius žmogaus psichologijos klodus ir įtemptas stygas, jog žiūrovai "apakę" negali išeiti iš reginio ir nesugeba net ovaciją sukelti. Reikia "susikratyti" savo mintyse. Taip užtikrintai įgalina mane teigti, nugirdus šį pasikalbėjimą:
- Eikit sau - kam man reikalingas TOKS kinas" - sako raustelėjusi nuo siužetinės įtampos blondinė (matosi, kad protinga blondinė).
Net ne vienas vaikinas, su kuriais ji buvo seanse, kaip mat ima ryžtingai jai prieštarauti, jog tai būta TIKRO kino, ir jį labai vertėjo pamatyti.
Žinoma, jiems pritardamas, primenu, kad dar rodomas VINGYJE, šeštadienį (18d.) 13val.; AKROPOLYJE penktadienį (17d.)21.30val.; SKALVIJA pirmadienis (13d.)21val.; ROMUVA sekmadienis(19d.) 19val.; CINAMONAS (27d.) 21.30val.
Ne, filmas nėra kažkoks didžiai tragiškas - pasakysiu, jog baigtis visai ne tokia, kokią signalizavo filme susiklosčiusi seserų šeimos situacija. Tikro kino pavyzdys...
O štai įvadinėse temose rekomenduoto pažįstamo mums norvego H.P.MOLLAND filmas ]Draugas Pe_dersenas tarsi atvirkštinis varianatas: nors filmo esmė - žmonių santykių, jų įdėjų, Planetos istorijos parodijavimas, tai daroma didžiai intelektualiai. Filmas - puikus saldainiukas nors kiek žinantiems ir mokyklose istorijos pamokose girdėjusiems kas buvo visuomenės vystymęsi marksizmas-leninizmas ir maoizamas. Ir nors susakiau labai rimtus terminus, tokiu yra ir filmo pavadinimas, manau, "atbaidęs" daug žiūrovų, "Draugas *****senas" ima šmaikštumu ir ironija. Ir tvyrantis pajuokimas (tiksliai žinau, kad komunistinės kuopelės buvo Prancūzijoje, bet, kad tokie reikalai vyko ir tokioje šalyje kaip Norvegija, buvo netikėta) galų gale netrumpame filmo metraže išvirsta į dramatišką epilogą. Tokį, kad su šaunia meno žinove net pasiginčijome dėl siužetinių ryšių ir prasmių, nes ji tą sritį geriau užčiuopia, kada aš mačiau, kad per 10-imtmetį nepakeisti norvegų akinių rėmelių stiliai, kad negaliu patikėti, jog Norvegijoje galėjo rastis 1970 metais toks automobilio modelis kaip Moskvich 408 ir t.t. Žodžiu, yra ką žiūrėti nustebinusio autoriaus MOLLANDO gebėjimu kurti skirtingos stilistikos kiną.
Patariu stengtis pamatyti šį filmą - kartojamas Vingyje pirmadienį (13d.) 14.30 val.; Akropolis, antradienis (14d.) 21.30val.; Romuva, (21d.) 19 val.; Cinamonas (28d.) 19val.
Gal būt neįkvepiančio pavadinimo yra ir Islandijos Albinosas Nojus. Vėl stipriai apsigautumėte. Tas Nojus - tai plikagalvis 18-metis moksleivis, leidžiantis dienas atokiame šios Šaiaurės šalies miestelioke. Jis toks keistuolis ir nepasiduodantis bendruomenės priimtų gyvenimo normų paisymui, jog taip ir liks neaiški jo "sveiko proto" būklė net pasibaigus filmui. Nors manysime, kad su juo o'key, tos pačios mano kolegės įrodinėjant, jog po nerealaus likimo smūgio šiam Nojui, "iššovęs" pasaulyje su šiuo filmu debiutantas Dagur Kari, palieką "šviesą tunelio gale". Taigi, filmas lyg irr neturi būtino kinui siužetinio "vinguriavimo", tačiau šio albinoso kasdienybės dienos filme veža ir žiūrovus, ir... jį patį. Nors tradiciškai nuomonės labai skiriasi vertinant filmus, nenorėčiau turėti reikalų kino plotmėje su tais, kuriems filmas nepatiks. Aš būčiau su tais, kurie nemažiau kaip dešimtyje festivalių šį iš pažiūros lėtoką ir kamerinį filmą vis apipildavo savais prizais. Norite, kad ir jus "pavežtų" keistuolis Nojus? Scanorama suteiks šį malonumą: Vingyje, antradienį (14d.) 14.30val., Alropolyje trečiadienį (15d.) 19val.; Skalvijoje, sekmadienį (12d.) 19 val.; Romuvoje šeštadienį (18d.) 17 val.; Cinamone (27d.) 15 val.
Išvada: pirmoji Scanoramos diena viršijo lūkesčius.
P.S. Apie islando-ispano, gražuolio vyro ir dar ryškesnio talento Baltasaro Karmakuro valandos pokalbį su kino mėgėjais prie progos geriau prisiminsiu kitose temos, neužimdamas čia jūsų laiko. Nes bendrai pasakoti ir bandyti perteikti sąvoka "talentas" yra tiek tam talentui, tiek jo kalbų turinį aiškinančiam, yra kieki beprasmis dalykas. Nors pasakyta ne viena įdomi ir pamokanti mintis. (Drea įdėjo jo nuotrauką mūsų albume).
Scanorama tikrai gyvybinga, jei atvyksta ne vien kažką sukūręs ir turintis šią profesiją kino žmogus, o autorius, kuriam atsiveria "durys į Holyvudą" (turiu galvoje finansinį palaikymą), vien paminėjus savo vardą. Puikiai žinome, jog nedaug kas yra pasiekęs tokį pripažinimą iš europiečių, ypač mažųjų šalių atstovų
Pagrindinė mintis - kaip gera ir lengva numirti. Vos ne taip.
Sakai? Aš manau, kad filmas yra apie draudimo verslą, kur abi pusės nevisada žaidžia sąžiningai, manipuliuojama mirtimi, ją paverčiant sanderio objektu. Nebesvarbi mirtį gaubianti paslaptis šiais laikais, ji tiesiog pragmatiškai įvertinama. Ir, aišku, tik meilė gali sugriauti tą verslo schemą.
"Šiaurės pašvaistėj", kaip ir buvo galima tikėtis, buvo visko. Dabar man viskas susimaišė, bet galiu pasakyt, kad maloniai nustebino animaciniai filmukai "Vieną dieną žmogus nusipirko namą" ir "Vidurnaktis". Ir aišku "Uostytojas" kelia įvairių pamąstymų, Jensenas šįkart nepritrenkė, nors mintis gera, bet išpildyta kažkaip per daug tiesmukai.
Sekmadienis prabėgo besiblaškant po sales ir galų gale pilnai pamačius tik vieną filmą bei tapus kultūrinio įvykio jazzo muzikos padangėje liudininku. Apie jazz čia nekalbėsiu, o dėl kino festivalio, tai "panašių nesąmonių" ir pageidavo organizatoriai įžanginėje press konferencijoje. Keisčiausia, jog nejaučiu, kad negalėčiau pasakyti apie filmus "nepilnai", ir dėl dalies pamatymo nesusidaryčiau nuomonės.
Utopija, arba Niekas nėra tobulas tobuloje šalyje (ciklas Juokas šiaurėje) neabejotinai vertas dėmesio puikus norvegų trumpų filmų rinkinys. Šie puikūs, taiklių pastebėjimų filmukai nelieka taip ilgai atmintyje kaip pilnametražis pasakojimas, nors kada pamačiau dar 2004m. vieną šio rinkinio dalių, kur revoliucijos idėjoms ištikimi sinjorai pasiaukoja pelkėje dėl "tikslo", buvo ji tapusi mano kino anekdotų pasakojimo topu. Išradingas pavadinimas neužsifiksavo galvoje, ir tik pradėjęs žiūrėti seansą, atkūriau, kad jis 2005metais rodytas TINKLŲ festivalyje. Gaila tema apie jį keistai dingo iš Bangos, tai ir dėl to gal pamiršau, jog matęs...
Atsirado proga pabuvoti cikle "Ibsenas ir kinas", vienoje iš Hedos Gabler ekranizacijų. Pabuvoti su daugiau teatro gerbėjais nei kino. Pusvalandį į šį pasirinkimą žiūrėjau labai nepagarbiai niekada nepritariu teatro filmavimui, išskyrus norint įamžinti "pranykstantį meną" (kaip žinia, spektakliai rodomi ribotą laiko tarpą). Ši trylikos metų senumo ekranizacija dvelkia pagarba didžiąjam dramaturgui-klasikui. Tačiau visiškas teatrinės manieros atkūrimas užrdaroje erdvėje dvelkė ir serialų stilistika, ko taip pat nekenčiu. Baltais siūlais siūti ryšiai apibrėžiami tik kalbomis tarpusavyje, padedant mimikai, gestikuliacijai štai kur suvokimo apie kino esmę žlugdymas jaunąjam žiūrovui, kuris, sprendžiant iš kinomanų klubo labai mėgsta tą "kino surogatą". Bet tokios mintys greitai išsisklaidė per HEDĄ GABLER. Hedos Gabler vaidmens atlikėja, žvaigždė Lena Endre pagrindinę rolę atliko Meryl Streep vaidybos maniera, ją supanti vyrija taikliomis vaidybos detalėmis, iš karto pakylėjo šį teatrą filme į neprilygstamai aukštesnį lygį, nei būna serialuose. Na, o Ibseno drama pati savaime yra turininga tad vaidinti buvo ką. Ir žiūrėti. Keisčiausia, jog būdamas tokių sušiuolaikintų interpretacijų šalininku, kaip tai padarė Kauno Dramos teatre GINTARAS VARNAS, labai nenorėjau išeiti iš filmo nebaigęs jo žiūrėti. Buvo pasidarę visapusiškai įdomu. Netgi prisiminiau, kad nepatiko man kauniečių išgirtame spektaklyje kai kurių aktorių tam tikras "buitiškos vaidybos reflekso" pasireiškimas, ką jie įpratę daryti. O šioje norvegų interpretacijoje "aukštas aktorinis lygis" tiesiog "badė" akis ir darė filmą tikrai patraukliu.
O pereiti į Kinės vyras tikrai vertėjo. Dar džiugiau, kad matau formulę kaip greitai ir be problemų pateikti filmą. Užtenka pasakyti, kad tai daugelio mūsų "numylėto" S.Coppola filmo Pasiklyde vertime daniškas analogas. Yra čia ir Bill Murray (tiesa, toks didžiai kaurismakiškas tipažas, yra ir Scarlet Johanson atitiktis, tiesa specifinė. Ir ne mažiau simpatiška. Jau sulaukiau biesinančio mane, ne siužetininką, įvertinimo nuspėjamas filmas. Pabandyk padaryti iš gan elementarios melodramatiškos idėjos, labai priartinamos prie realaus gyvenimo, šaradą, kad "nenuspėtum"...
Kaip tik papildomų linijų, paslapčių, komplikavimo paieškos, neabejotina, grėstų filmo jautrumui, žmogiškumui. Abejojantiems ką sakau, leiskite priminti, kieno filmas tapo žiūrovų numylėtiniu Kino pavasaryje? Ne danų, kartais?
Taigi, mąstykite, spręsdami kur eiti. KINĖS VYRAS (tikslaiu būtų versti KINAS [kinietis yra netaisyklinga lietuviškai] bet čia gaunasi akivaizdi dviprasmybė žodyje) dar rodomas šiandien Akropolyje 19 val., SKALVIJOJE (14d.) 19 val.; Romuvoje (18 d.) 19 val., Cinamone (27d.) 17 val.
Taip pat lengva rašyti ir apie norvegų URO tai kaip "nulietas" dabar klestintis repertuariniame kine M.Scorcesės Infiltruoti. Yra čia aiški L.Di Caprio, J.Nickolson, tos psichologės (čia daugiau sąlyginumo) atitiktis. Taigi, jei patiko Scorcesė, varykit ir į norvegus besiginčydami, kas nuo ko "nusirašė" (abu filmai 2006m). Juokauju - apie tapatumą kalbėti netenka. Nors didžiai realus skirtumas tik tame, kad amerikonai šeimyninius ryšius, kaip veiksmo pasekmę, iškelia pradžioje, po to nerdami į kriminalinę pusę, o URO šie ryšiai, šaknys vaidina lemtingą reikšmę...
Brolis Kaurismaki Suomijai yra daugiau nei mūsų brolis Lavrinovičius. Mūsiškiai vieni iš, o Kaurismaki Suomijai patys, pačiausi "vertingiausia eksporto prekė kultūrinėje srityje" (na patys jie dar pripažįsta ir Kalėdų senį šia preke, kaip matė daugelis Šiaurės kino nakties dalyvių). Reklama, per 15 metų parodytos retrospektyvos įgalino tai, jog pirmą kartą į pagrindinę Scanoramos salę sugužėjo daugiau žiūrovų, negu salėje yra vietų. (minėta kino naktis sukvietė mases dėl "pasitūsinimo, azarto ne del kino).Dar reikia įvertinti ir tuos, kurie negavo bilietų. Ir esu didžiai nustebintias, priblokštas ir nusiminęs, kad pirmą kartą per 15-a metų nuolatinio brolių suomių filmų rodymo, tenka stoti į gynėjo, nesutinkančio su tais nepasitenkinimo Priemesčių šviesomis žiūrovais. Kai pirmą kartą pamačiau juos dirbančius J.Jarmusho filme, tokių problemų dar nebuvo iškilę bendraujant su kino gerbėjais. Brolių, ypač Aki (Mika daugiau komercinis, mėgstantis visokius pusiau detektyvėlius) viso kūrybinio gyvenimo kredo šaipytis iš savo tautos. Daro jis tai kartais švelniai, kartais ir gan nemandagia forma, bet Suomija, o keistenybe!, dievina šiuos pašaipūnus. Tiesa, vienas jo filmas (Juha, 1999) man nepadarė tokio įspūdžio, kaip kritikams. Tai rodo, jog nesu vien automatinis "vardo garbintojas", atsieit visi giria ir aš būtinai.... Nė velnio! Paprasčiausiai nepaliauju žavėtis jų humoru, nes jam mažiau nei kitiems svarbus siužetas. Aki stichija SITUACIJA. Būtent joje jis gali traukti per dantį tuos suomius taip pat tiesmukiškai, bukokai, stačiokiškai, kokiais jie ir norėti parodyti. Ir visai nesvarbu, kur pakryps siužetas toliau, svarbu būti čia ir dabar. Todėl pastoviai pagėrusiam, kartais vos ne su buteliu rankoje veik kasmet ateinančiam į didžiąją salę Kanuose išklausyti kokių tai pagyriamųjų žodžių, Aki skelia kažkią panašaus į kadrilių, griaudint griausmingoms ovacijoms. Panašu, kad jis tapo Kanų simboliu, kurį jau atsibodo apdovanoti...
Jeigu atitrūktumėte nuo filmo suvokimo principu "apie ką, kas bus toliau, ir kaip baigsis", o sugebėsite džiaugtis šia minute, Aki Kaurismaki pateiks jūsų teismui savuosius suomių tipažus dar: Skalvijoje 16d.20 val., Romuvoje (18d.) 15val. (prekės reikšmę parodo ir minimalios teisės į seansus Klaipėdai neliko)...
Pirmadienis netikėtai gavosi nesėkminga diena. Nereikėjo eiti į City jazz uždaromąjį koncertą (nevykęs), o iki jo suspėti pamatyti du danų filmai Skalvijoje - taip pat. Nors skirtingai silpni...
Ta palaiminta diena (ciklas "Juokas šiaurėje) turi neblogą pradinę idėją. Pirmas dvidešimt minučių tikiesi, jog bus ir išrutuliota sėkmingai. Po to imi džiūgauti, kad tema betarpiškai siejasi su gospel choriniu giedojimu - mąstai ar galėtum sužinoti vilnietiško "Sound in G" choro vadovės Kristės telefoną - manai, kad sveika būtų jiems išgirsti ir pamatyti filmą apie kolegas-saviveiklininkus. Deja, viskas neužilgo subliūkšta. Paižiūri - režisierė moteris. Nuneriama į nerealias naivumo pelkes. Stengiesi filmą ištveri iki pabaigos - neišeina. Nerekomenduoju ir jums bandyti. Tiesa, salę užtvindžiusiems vadinamiesiems sinjorams (jų diena), greičiausiai, patiko. Dvi senutės teišėjo...
Dar geresnė pradinė idėja Orangutango tango. Labai tiki jaunu Danijos režisieriumi SIMON STAHO, kurio metais ankstesnę Dieną ir naktį žiūrėjai 2005m.KINO PAVASARYJE. Iš karto pajunti, jog tokio šaunaus pavadinimo filmas tarsi dilogijos (ar madingų trilogijų? ) tęsinys, kuriame didžiai reikšmingą vaidmenį vėl vaidina AUTOMOBILIS. Tik čia pagrindinis herojus retkarčiais iš jo išlipa. Deja, deja...
Nuo pat pradžių neadekvatus to herojaus elgesys susiklosčiusiai tragiškai situacijai, po valandos neblogų įspūdžių apie filmo kokybę, tampa nepavaldžiu ir režisieriui. Tarsi pasileidžia filmo vadelės, kokį pusvalandį pykstamasi su logika. Galų gale finalinėje stadijoje, lyg bandoma filme sudėlioti taškus, net išeitis lyg nušvinta nelaimėliui, bet manau filmui tai pavėluotas gelbėjimosi ratas. Kažką antroje filmo dalyje reikėjo daryti, mąstyti kitaip. Nes užsiciklinta, visai neaiškus žanriškai filmas tampa. Darbas sugadinamas...
Temą
2006 09 17 d. 22:46 pradėjo
dar pasisekė...
