Kelią į tave tylomis užkloja sniegas,
Laimė greitai pamiršta pusnyje sušalusį miegą.
Mano vienišam lange šoka tango mėnulio akys,
Jos pabėgti vilioja mane basomis į ledinę naktį.
Kartu su tavimi man gera būt, klajot ligi aušros.
Aš tau rašau šį laišką ant sniego
Iš degančių snaigių, žarijų speigo.
Gyva ugnim alsuoja į veidą
Mano likimą sauganti meilė.
Tuos, kurių nėra, danguje užkloja sniegas,
Kad minties sraunia upe teka meilės baltos eilės.
Vėl sugrįžęs į namus, kur jauki vaikystė miega,
Aš iš naujo atrandu - viduje esu ne vienas.



šita daina man buwo wiskas, kai mylėjau jį...pamenu, kai sėdėjau ant palangės ir laukiau jo...kai ašaros krito ant palangės, nes žinojau, kad mes niekada nebūsim kartu... nors skausminga meilė, bet ją prisiminsiu visą savo gyvenimą, nesvarbu, kad jausmai jau ataušę, nesvarbu, kad turiu kitą.... niekas nesvarbu... tas jausmas buvo vienintelį kartą mano gyvenimę, nes nemanau, kad galėčiau dar kada tjp karštai įsimylėt...